Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžino poilsio atgulė vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų Vytautas Petras Bložė. Antradienio popietę čia vyko paskutinę 2016-ųjų dieną Anapilin išėjusio poeto, vertėjo, dainų tekstų autoriaus laidotuvės. Atsisveikinti su gruodžio 31-ąją mirusiu V.P.Blože susirinko jo artimieji, draugai, kūrybos gerbėjai. Taip pat – ir žinomi rašytojai, poetai.
„Jis visada sakydavo, kad už viską gyvenime reikia jausti dėkingumą. Todėl ir mes dėkokime Dievui už jo gyvenimą, kūrybą“, – sakydamas palaiminimo kalbą prie kapo sakė kunigas.
Prie karsto mintimis ir prisiminimais dalijosi ir V.P.Bložės artimieji, draugai. Pasak daugelio, tai buvo labai šviesus, paprastas ir niekuomet tikėjimo nepraradęs žmogus, darbui atsidavusi asmenybė.
Jį kolegos vadino poezijos novatoriumi, visą gyvenimą ieškojusiu naujų išraiškos būdų. Pasak bičiulių, V.P.Bložė buvo tobulai įvaldęs poetinį amatą, klasikines poetines formas – tai liudija jo vertimai, dainų tekstai, kuriuos jis profesionaliai pritaikydavo muzikoje.
Poetas mirė Kaune eidamas 87-uosius metus. Pastaruoju metu jo sveikata prastėjo, jis vis labiau silpo.
V.P.Bložės gyvenimas nebuvo lengvas: didžioji jo dalis prabėgo sovietinės priespaudos metais, šeima buvo išvežta į Sibirą, iš kurio taip ir negrįžo. Poezija buvo pagrindinis jo gyvenimo ramstis ir gyvenimo tikslas.
Laidotuvėse kalbėjusieji didelį dėmesį skyrė jo žmonai, taip pat poetei, lituanistei ir jo ištikimai bendražygei Nijolei Miliauskaitei, kuri šį pasaulį paliko 2002 m. Prie kapo skambėjo V.P.Bložės eilės, vienas iš trijų jo anūkų gyvai trimitu atliko kelias giesmes.
Užuojautą dėl menininko mirties išreiškė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, V.P.Bložės kūryba, žodžio meistrystė buvo ir bus įkvėpimo šaltinis daugeliui kartų, kaip ir rašytojo gyvenimas, liudijęs nesibaigiančią kūrybinės ir dvasinės harmonijos paiešką. Gražiais žodžiais apie poetą atsiliepė ir jo mokinys, bičiulis, režisierius, rašytojas, bardas Vytautas V.Landsbergis. V.P.Bložė buvo ir jo žmonos Ramunės bei dukros Elenos krikštatėvis.
V.P.Bložė literatūrologų buvo vadinamas poezijos reformatoriumi, atnaujinusiu lietuvių poeziją. 1991 metais jis buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2000-aisiais – Gedimino 4 laipsnio ordinu. Jis taip pat yra pelnęs garbingų literatūrinių premijų. Pirma jo knyga „Septyni šienpjoviai“ išleista 1961 metais. Iš viso išleista keliolika jo poezijų knygų. Jis yra išvertęs daug garsių užsienio autorių kūrinių.
V.P.Bložė mokėsi Kėdainių, Šeduvos gimnazijose. Dėl tėvų tremties į Sibirą mokslus nutraukė. Dirbo montuotoju, buhalteriu. 1949 metais Kaune išlaikė egzaminus. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo rusų filologiją. Dirbo Valstybinėje meninės literatūros spaustuvėje (dab. „Vaga“). 1966–1971 metais jo kūryba nebuvo spausdinama. 1975-aisiais persikėlė į Švendubrę prie Druskininkų, po žmonos mirties – į Kauną.
