Daugiau 
 

Amžinas sovietmetis

09/25/2015 Aidas
nesterenka-963

Laikraštis „Sovietinis Sibiras“ praneša, kad Novosibirsko apskrities Lenino rajono teisme paskelbtas nuosprendis keturiems jaunuoliams, išniekinusiems du Lenino paminklus, nuplėšusiems vėliavą, iškabintą prie regioninio Komunistų partijos komiteto, uždažiusiems dvi partines iškabas, o taip pat apipaišiusiems „Šlovės paminklo“ aikštėje stovėjusią „Katiušą“ ir tanką T-34 kitos šalies vėliavos spalvomis ir išrašinėjusiems tą šalį šlovinančiais lozungais. Už tai Kirilas Koržavinas gavo 2,5 metų laisvės atėmimo bausmę, Vladimiras Šapovalovas – 2 m., o Sergejus Belovas ir Nazaras Kolekcionovas išsisuko su pusantrų metų laisvės apribojimu (šiek tiek švelnesnė bausmė nei namų areštas). Kaip manote, kurių metų ši naujiena?

Įžvalgesni ir labiau su šiandienos Rusijos realijomis susipažinę skaitytojai, ko gero, atspėjo, jog tai – visiškai šviežia naujiena (o tiksliau – 2015 metų rugsėjo 16 dienos). Tačiau sutikite – tai atspėti galima (kol kas!) tik pagal pernelyg „vegetarišką“ sovietinei epochai nuosprendį. Stalino laikais jiems būtų labai pasisekę, jei jų nebūtų sušaudę, valdant Brežnevui jie būtų gavę 7 metus laisvės atėmimo, plius penkerius „per ragus“ (teisių apribojimo). O toliau šioje naujienoje visos detalės kalba pačios už save, įskaitant laikraščio ir rajono pavadinimus.

Tiesa, yra šiokių tokių „atnaujinimų“: iškabos uždažytos buvo ant partijos „Vieninga Rusija“ pastato (siaubingas nusikaltimas!), stabai ir metalo laužas buvo išdažytas, žinoma, ukrainietiškomis mėlyna ir geltona, o lozungai skelbė „Šlovė Ukrainai!“ Tiesą sakant, už tokias spalvas ir lozungus net ir sovietinis teismas su malonumu būtų jaunuolius nuteisęs už „buržuazinį nacionalizmą“. Laikraštis taip pat primena, kad jauni vyrai nupiešė ir svastikas bei „Wolfsangel“ ženklą, kuri „yra nacių simbolis“. Iš tiesų „Vilko kilpa“ tėra heraldikos ženklas, daugelio naudotas (ir tebenaudojamas) dar nuo Viduramžių. Pavyzdžiui, šį ženklą galima rasti ant pusės pietinių Vokietijos miestų herbų.
Taip, šiuos ženklus naudojo ir keli SS daliniai, tačiau tokia logika tolygi „Hitleris nešiojo kelnes; visi, kas nešioja kelnes – naciai“ logikai. O, šiuo atveju, kalba apskritai eina ne apie patį „Wolfsangel“ simbolį, o apie savanoriško ukrainiečių pulko „Azovas“ emblemą, kuri nors ir atrodo, kaip veidrodinis „Wolfsangel“ atspindys, tačiau yra monograma IN („tautos idėja“). Na, o kalbant apie svastikas, tai jas, kaip nesunku suprasti, ant sovietinių paminklų žmonės piešia ne iš didelės meilės fašizmui, o siekdami pabrėžti šių dviejų totalitarinių režimų panašumus.

„Sovietinio Sibiro“ straipsnyje yra dar viena puiki pastraipa: „Be to, jiems pateikti kaltinimai politine neapykanta partijai „Vieninga Rusija“ ir Rusijos federacijos Komunistų partijai, siekiu palaikyti Kijevo valdžios veiksmus ir politinės Rusijos situacijos kritika“. Še tau, kad nori! Tai reiškia, kad visi čia išvardinti dalykai Rusijoje yra laikomi nusikaltimais. Ir visai nesvarbu, kad tai neįtraukta į šalies Baudžiamąjį kodeksą – ką ir kada Rusijoje tai sustabdė? Galų gale vaikinus nuteisė už „vandalizmą“ ir „struktūrų, skirtų kovai su fašizmu, išniekinimą“.

Aš nė nekalbėsiu apie tai, koks absurdas yra skirti laisvės atėmimo bausmes už akmens ir geležies išdažymą (net jei kalba eitų ne apie sovietinius stabus) ir nesiimsiu klausti, ar būtų laikoma „išniekinimu“, jei viskas būtų išpiešta Rusijos trispalvėmis (ši vėliava, beje, tiek Leninui, tiek sovietiniams kariams taip pat buvo priešo vėliava) ir šūkiais „Šlovė Putinui!“. Verčiau aš pateiksiu vieną nuostabią citatą apie kovą su fašizmu. Šįkart paprašysiu jūsų atspėti ne epochą (jokių siurprizų – citata iš Antrojo pasaulinio karo laikų), o jos autorių. Taigi: „Vokietija nori kuo greičiau užbaigti karą ir pasiekti taiką, o Anglija ir Prancūzija trokšta karo pratęsimo. Be to, Anglijos valdžia pranešė, kad jai karo tikslas yra vienas vienintelis – „sunaikinti hitlerizmą“. Taip išeina, kad anglai, o kartu ir prancūzai, suvienijo jėgas prieš Vokietiją ir paskelbė jai kažką panašaus į „ideologinį karą“, primenantį senuosius religinius karus. Tačiau tokio pobūdžio karas neturi jokio pateisinimo. Kiekvienas žmogus supranta, kad ideologijos negalima sunaikinti jėga, negalima jos nužudyti karu. Todėl tokį karą – kaip šis karas hitlerizmui sunaikinti – tęsti yra ne tik beprasmiška, bet ir nusikalstama.“

Ne, tai pasakė ne Gebelsas ir net ne jo vadas. Tai SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas užsienio reikalų klausimais V.M. Molotovas. Toje pačioje 1939 metų spalio 31 dienos kalboje praktiškai tais pačiais žodžiais, kaip ir jo dabartinis įpėdinis apie Krymą (o anksčiau apie Abchaziją ir Pietų Osetiją), kalbėjo, kad „apie Lenkijos atkūrimą negali būti nė kalbos“ ir apšaukė vakariečius „karo skatintojais, prisidengusiais melaginga kovos už „demokratiją“ vėliava“. Kaip matote, ir vėl nėra sunku supainioti, kur kokia epocha.

Dar vienas įdomus Novosibirsko bylos aspektas – pačią didžiausią bausmę gavo vienintelis kaltinamasis, kuris dėl savo veiksmų gailėjosi. Tiems, kurie, kaip pripažino „Sovietinis Sibiras“, „išdidžiai tylėjo“, buvo paskirtos mažesnės bausmės. Gaila, kad Kirilas neskaitė Aleksandro Solženycino kūrybos ir neįsisąmonino pagrindinio principo, kurio turi laikytis politinis kalinys amžino Gulago šalyje: „Netikėk, nebijok, neprašyk.“

Novosibirsko teismo nuosprendis kraugeriškumu dar neprilygsta savo sovietiniams analogams. Būtų neblogai, kad šįkart (priešingai nei paprastai manome) sostinė imtų pavyzdį iš savo provincijos. Kaip tik šią savaitę Maskvos valstybinis teismas paskelbė nuosprendį tikrų tikriausioje stalinizmo dvasioje: tiek absurdiškumu, tiek žiaurumu.

Radijo inžinierius iš Peterburgo Genadijus Kravcovas, anksčiau dirbęs Vyriausioje žvalgybos agentūroje ir iš ten išėjęs 2005 metais, buvo nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme griežtojo režimo kalėjime už „valstybės išdavimą“. Kuo gi jis nusikalto? Ogi ieškodamas darbo elektroniniu paštu nusiuntė savo gyvenimo aprašymą į švedų radiotechnikos centrą, kuriame (savaime suprantama) nurodė savo ankstesnes pareigas ir „atskleidė įrodymus apie žvalgybinio palydovo Celina-2 karinę paskirtį“. Beje, informaciją apie šį aparatą galima sėkmingai rasti netgi Vikipedijoje: kaip jis pradėtas kurti 1975 metais ir kaip po ilgus metus trukusių kankynių, problemų ir avarijų, 1990 metais buvo galiausiai įtrauktas į ginkluotės sąrašą – štai tokia jums ir neįkainojama paslaptis.

Į darbo vietą minėtame centre žmogelis pretendavo dar 2010 metais, tačiau Federalinė saugumo taryba apie tą nelaimingą CV išsiaiškino tik 2013 metais. Svarbu pažymėti ir tai, kad po pirmojo arešto Kravcovą paleido (Stalino laikais specialiosios tarnybos irgi mėgo su aukomis žaisti kaip katinas su pele), tačiau jis taip pat, matyt, Solženycino neskaitė ir kažkodėl tikėjo, kad „pas mus nekaltų už grotų nekiša“ ir nė nebandė bėgti į užsienį (nors jis ir turėjo sienas kirsti leidžiantį pasą, mat slaptumo žymė, atsiradusi dėl ankstesnių jo pareigų, jau seniai nuo jo buvo nuimta!). Teismo posėdis vyko už uždarų durų, ekspertizę atliko suinteresuoti asmenys, nebuvo patenkintas nė vienas iš dviejų dešimčių gynybos pateiktų prašymų.

Į Rusiją sugrįžo sovietmetis. Nors iš tiesų jis niekur ir nebuvo išėjęs, tik kurį laiką tyliai kiūtojo kamputyje, laukdamas savo laiko. Istorijos tėkmė Rusijoje nutrūko. Tačiau bandymai iš naujo atkartoti jau buvusią istoriją yra tokie pat nevykę, kaip perrūgęs vynas ir kandžių sukapoti kailiniai. Vietoj SSRS 2.0 išeina kažkoks SSRS second-hand. Svajonėse Putinas stalinistiškai dalijosi Europą, tačiau realybėje jis ilgam užstrigo Ukrainos rytuose. O dabar štai nusprendė lipti ant dar vieno sovietinio grėblio ir Sirijoje susikurti savo asmeninį Afganistaną. Be to, sprendžiant pagal aprimusius karinius veiksmus Donbase, jėgų kariauti dviem frontais (net jei tas karas – hibridinis) jis neturi.

Ginklų kol kas pakanka, bet ekonomika braška taip smarkiai, kad net patrankų mėsa pradeda kažką įtarti. Nenorintiems į Siriją vykti kontraktininkams pradėta grasinti tribunolu, tačiau perspektyva netekti galvos gąsdina dar labiau.
Pati didžiausia Vakarų klaida šioje situacijoje bus vėl patikėti Putino sukalbamumu, „taikingu sureguliavimu“ ir „bendradarbiavimu kovoje su IS“. Monstras vis dar pavojingas, tačiau jis baigia išsikvėpti, tad jį reikia kuo greičiau pribaigti. Tik taip galima pagaliau nutraukti tą prakeiktą amžiną sovietmetį.

Jurijus Nesterenka, rašytojas ir žurnalistas

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu