XIX a. pabaigoje, pasibaigus Amerikos indėnų karams, iškilo kontraversiškas apačių lyderis Džeronimo (1829-1909 m.). Jis tapo didžiausiu baltaodžių priešu, laukinio žiaurumo simboliu. Kai kurie apačiai manė, jog Džeronimo veiksmai užtraukė dar didesnę priešo rūstybę. Tuo metu kitiems gentainiams jis buvo išdidaus pasipriešinimo įsikūnijimas, paskutinio Amerikos indėnų pasipriešinimo JAV lyderis.
Nei JAV, nei Meksikos pajėgoms taip ir nepavyko jo sučiupti arba nužudyti, tačiau galiausiai Džeronimo pats pasidavė, kai vienas JAV generolas pažadėjo, kad jam bus leista prisijungti prie savo genties narių, kurie buvo prievarta iškeldinti iš Arizonos į Floridą. JAV netesėjo duoto pažado, o Džeronimo mirė būdamas karo belaisvis.
Džeronimo tikrasis vardas iš tiesų buvo Gotlajus. Pravardę gavo mūšyje, kai nepaisydamas kulkų krušos puldinėjo meksikiečius tik su peiliu rankoje. Tai nuoroda į meksikiečių kreipimąsi į Šv. Jeronimą („Jeronimo!“). Šis vardas jam greitai prigijo.
Džeronimo gimė apačių giminėje dabartinės Arizonos teritorijoje, tuo metu oficialiai priklausiusioje Meksikai.
Sulaukęs 17–os vedė čirikavų giminės moterį, su ja susilaukė trijų vaikų. 1851 m. 400 Meksikos kareivių, vadovaujami pulkininko Chose Marijos Karakasko, užpuolė Džeronimo stovyklą. Tarp nužudytųjų buvo jo žmona Alope, jų vaikai ir jo motina. Džeronimo vadas Mangas Coloradas nusiuntė jį į Kočizo giminę, kad padėtų atkeršyti meksikiečiams.
Pasak paties Džeronimo, jis niekada nebuvo vadas, tik karo lyderis. Jis nuosekliai rengė išpuolius ir kariavo su meksikiečiais, o vėliau ir su JAV kariuomene. 1835 m. Meksika paskelbė premiją už apačių skalpus. Apačių reidai prieš meksikiečius buvo itin žiaurūs - saugių žemių naujakuriams nebuvo.
Kovodamas su meksikiečiais ir JAV kariais Džeronimo tapo garsus dėka savo drąsių žygių ir gausių pabėgimų iš nelaisvės. Vienas toks pabėgimas, pasak legendos, įvyko Robledo kalnuose, Naujosios Meksikos pietvakariuose. Džeronimo su savo pasekėjais įėjo į urvą, o JAV kareiviai laukė prie išėjimo, kol jis išeis, bet Džeronimo taip ir nepasirodė. Vėliau jie išgirdo, kad jis buvo pastebėtas kitoje vietoje. Tas urvas šiandien vadinamas Džeronimo vardu, o antrasis išėjimas iki šiol nerastas. Savo karinės karjeros pabaigoje jis vadovavo mažam 36 vyrų, moterų ir vaikų būriui. Su šiuo būriu ištisus metus sėkmingai slapstėsi nuo 5 000 JAV kareivių ir keleto Meksikos būrių. Jo būrys buvo vienas iš paskutinių, kuris nepripažino JAV vyriausybės valdžios Amerikos vakaruose.
1883 m. generolas Džordžas Krukas, kuris prižiūrėjo tvarką apačių rezervatuose Naujojoje Meksikoje, surinko 50 kruopščiai parengtų kareivių ir civilių vertėjų, porą šimtų jaunų rezervato apačių ir po ilgų vargų aptiko Džeronimo stovyklą Siera Madrės kalnuose bei paėmė į nelaisvę joje buvusias moteris ir vaikus.
Po ilgų derybų Džeronimo ir Krukui pavyko susitarti. Po aštuonių mėnesių, kaip buvo žadėjęs generolui, apačių lyderis pasirodė San Karle. Kurį laiką Džeronimo taikiai gyveno rezervate. Tačiau rezervatuose apačių vyrams nelabai ką buvo veikti ir 1885 m. gegužės 17 d. Džeronimo bei kiti apačiai, padauginę vietinio kukurūzų alaus, nutarė keliauti į Meksiką. Pabėgusiame būryje buvo 92 moterys ir vaikai, 8 paaugliai ir 34 vyrai.
Generolas Krukas nesutiko rengti didelės karinės kampanijos bėgliams persekioti. Su keliomis dešimtimis kareivių ir apačių žvalgais jis 1886 m. susekė Džeronimo ir po trijų dienų audringų diskusijų šis sutiko kapituliuoti ir būti nugabentas į Balvio fortą. Tačiau nepasiekus forto, Džeronimo pabėgo su 30 karių. Po šio įvyko Krukas gavo pylos iš vadovybės ir išėjo į atsargą. Į jo vietą buvo paskirtas generolas Nelsonas Mailsas.
Generolas paskyrė kapitoną Henrį Lotoną surengti ekspediciją, kuri turėjo pagauti Džeronimo. Yra ne viena istorija, kas sugavo ar kam pasidavė Džeronimo. Pasak Lotono versijos, jam buvo įsakyta keliauti į pietus nuo JAV – Meksikos sienos, kur, kaip buvo manoma, su savo būriu slapstėsi Džeronimo. Lotonas turėjo surasti ir grąžinti Džeronimo į JAV – gyvą ar mirusį. Kad ir kaip ten bebūtų, nedidelis Džeronimo būrys grįžo su Lotonu į JAV ir 1886 m. rugsėjo 4 d. oficialiai pasidavė generolui Mailsui.
Vyresniame amžiuje Džeronimo tapo įžymybe. Jis pasirodydavo parodose, kur pardavinėjo suvenyrus ir savo paties fotografijas. Tačiau grįžti į gimtąsias žemes jam neleido. 1909 m. Džeronimo mirė nuo pneumonijos ir buvo palaidotas vietinėse apačių karo kalinių kapinėse.
