Albertas Šveiceris (vok. Albert Schweitzer; 1875-1965 m.) – vokiečių filosofas, gydytojas, muzikas. Labiausiai prisimenamas socialinis bei politinis Šveicerio angažuotumas – jis buvo džiunglių daktaras Afrikoje, aktyvus atominio ginklo priešininkas, Nobelio taikos premijos laureatas.
A. Šveiceris gimė 1875 m. Elzase, kuris tada priklausė Vokietijai. Jo tėvas buvo liuteronų pastorius. Šeimoje augo 3 seserys ir 2 broliai. Albertas jau 5 metų pradėjo skambinti pianinu, 8 metų - vargonais, o sulaukęs 9-erių grojo bažnyčioje per pamaldas. 1893 m. įstojo į Strasbūro universitetą, kur studijavo filosofiją ir teologiją, nes manė sekti tėvo pėdomis. Studijavo ir Sorbonos universitete Paryžiuje, dirbo su žymiu muziku Šarliu Mari Vidoru. Šveiceris pamilo J. S. Bachą bei iškilmingas Vagnerio melodijas. Mėgo rašyti, studijavo Šv. Raštą.
1904 m., Šveiceriui antrus metus dėstant teologiją Strasbūro universitete, į jo rankas pakliuvo Paryžiaus misijos brošiūra, kurioje jis perskaitė, kad Konge skubiai reikia misionierių. Tačiau jo susižavėjimas smarkiai prigesinamas: misionieriška organizacija nebuvo pasiruošusi jo siųsti. Jiems mokslininkas iš Elzaso pasirodė per liberalus, skeptiškas jo pamaldumas neatitinkąs organizacijos keliamų reikalavimų. Bet Šveiceris nesileidžia suklaidinamas ir ieško kito kelio. Jeigu ne kaip misionieriaus, tuomet kaip gydytojo. Taip 1905 m. pabaigoje dėstytojas, vargonininkas ir vikaras Albertas Šveiceris pradeda studijuoti mediciną.
Studijų metais Šveiceris liko labai aktyvus teologijos, muzikos ir filosofijos srityse. 1906 metais parašė mokslišką teologinį veikalą „Istoriško Kristaus beieškant“, kuriame atmetė Kristaus dievystę. Kristus nebuvęs Dievo Sūnus. Jis klydęs, skelbdamas greitą Dievo karalystės atėjimą ir pasaulio galą. Ir jeigu Kristus nebuvo Dievas, tai, aišku, visa krikščionybė nebeturi pagrindo. Kritikai Šveicerį pasmerkė. Tačiau įvairiapusiai Šveicerio sugebėjimai neleido jam apsiriboti vienu dalyku. Jis skaitė pranešimus universitete, pamokslavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje Strasbūre ir kaip vargonininkas daug keliavo koncertuodamas. Vėliau išleido ir 844 puslapių veikalą apie Bachą, kuris muzikos moksle sulaukė didelio pripažinimo. Dirbo ir naktimis, kartais visai nesudėdamas bluosto. 1912 m. galutinai pervargo, buvo priverstas pailsėti ir vieneriems metams atidėti kelionę į Afriką. Poilsio laiko jis neleido tuščiai ir birželį vedė Heleną Breslau, slaugę ir Strasbūro profesoriaus dukterį.
1913 m. kovo 21 d. Šveiceriai pagaliau iškeliavo į Afriką. Po trijų savaičių jie nukako į Lambareną, savo būsimą buveinę. Darbo sąlygos buvo sudėtingos, tačiau daktaras nenuleido rankų. Iš pradžių pacientus jis buvo priverstas priimti vištidėje, o rudenį persikėlė į gofruota skarda dengtą lūšną su priimamuoju, operacine ir mažyte vaistine. Improvizuotoje jo ligoninėje pas džiunglių daktarą žmonės atkeliaudavo iš labai toli. Jis greitai įgijo vargdienių vietos gyventojų pasitikėjimą ir meilę.
Ilgoje kelionėje Ogovės upe „visai nelauktai, nenumatytai ir neieškant“ Šveiceriui į galvą šovė mintis apie „pagarbą gyvybei“. Tai formuluotė, kuri lyg kredo iškyla virš viso jo gyvenimo. Ši pagarba skatino jį kovoti už žmonių gyvybes savo ligoninėje Lambarene ir kelti balsą prieš atominį ginklą, nacionalizmą bei militarizmą. Už angažuotumą 1952 m. Šveiceris gavo Nobelio taikos premiją.
Nelengva apibūdinti ir aprašyti Šveicerį kaip asmenybę. Vieni jį nepaprastai šlovina kaip gydytoją misionierių, kuris įsteigė žymią ligoninę ir išgelbėjo daugybę žmonių. Tačiau teologinis Šveicerio radikalizmas savotiškai atitolino nuo jo žmones. Gyvenime jis buvo vienišas. Ilgam palikdavo žmoną ir dukterį Europoje.
Žmona mirė 1957 m., sulaukusi 75 m. amžiaus. Visi klausdavo, kam jis perleis savo ligoninę, nes nė vienas nebuvo tam žygiui ruošiamas. Galiausiai paliko ją dukrai, kuri buvo baigusi biologijos mokslus Ciuricho universitete. Pats Šveiceris sulaukė gilios senatvės - 90 m. amžiaus, jau išgarsėjęs kaip vargstančios žmonijos ir „džiunglių“ šventasis, gydytojas, mokytojas ir dvasininkas. Jis paaukojo savo daktaratus, profesūrą ir rašytojo garbę, kad taptų „vargingų juodaodžių daktaru“. Mirė 1965 m., palaidotas Lambarene šalia žmonos.
