6-metė Mahnoush į savo darželį Kabule pirmą kartą atėjo vilkėdama pistacijų spalvos suknelę ir su kasytėmis. Kai jis užsidarė vasaros atostogoms, mergaitė išėjo ir niekada nebegrįžo. Vietoje to pirmą klasę kartu su kitais vaikais pradėjo lankyti trumpaplaukis, kaklaraištį pasirišęs mokinukas su kiek vyriškesniu Mehran vardu.
Daugiau niekas nepasikeitė. Kai kurie mokytojai buvo nustebinti tokio žingsnio. Mokytoja Momand, pradėjusi dirbti jau po Mehran pasikeitimo, prisimena buvusi nustebinta, kai į mergaičių kambarį popietės miegui buvo atvestas berniukas, tačiau padėdama Mehran nusirengti ji suprato, kad ji yra mergaitė. Mehran motina Azita vėliau mokytojai paaiškino, kad ji turi tik dukteris, ir kad Mehran užima šeimos sūnaus vaidmenį. Momand tai puikiai suprato – augdama ji pati turėjo draugę, kuri šeimoje buvo vienturtė ir taip pat užėmė sūnaus vaidmenį.
Oficialiai tokios mergaitės kaip Mehran Afganistane neegzistuoja – čia lyčių atskirties sistema yra viena griežčiausių pasaulyje. Tačiau daugelis kitų afganų taip pat galėtų įvardinti kaimyną, giminaitį, kolegą ar pažįstamą, auginantį dukterį kaip sūnų. Tokie vaikai netgi turi savo atskirą pavadinimą – „bacha posh“, išvertus reiškiantį „apsirengęs kaip berniukas“.
Šeimos, tokiu būdu slepiančios savo dukteris, gali būti įvairaus socialinio statuso – turtingos, nepasiturinčios, išsilavinusios, neišsilavinusios, ir priklausyti bet kuriai iš daugelio Afganistano etninių grupių. Vienintelis dalykas, vienijantis „bacha posh“ mergaites, yra jų šeimų poreikis turėti sūnų tokioje visuomenėje, kuri nepakankamai vertina dukteris ir reikalauja beveik bet kokia kaina turėti sūnų. Jos paverčia savo mergaites berniukais todėl, kad šeimai reikia dar vieno pajamų šaltinio per dirbantį vaiką (mergaitėms to daryti neleidžiama), todėl, kad kelias į mokyklą yra pavojingas ir persirengimas berniuku suteikia bent šiokio tokio saugumo, arba todėl, kad šeimai trūko sūnaus ir reikėjo „užbaigtos“ šeimos įvaizdžio.
„Bacha posh“ praktika yra priimtina ir nekontraversiška tol, kol mergaitė grįžta atgal į moters vaidmenį prieš jai pasiekiant brendimo laikotarpį, kuomet ji privalo susituokti ir turėti savo vaikų. Per ilgas laukimas gali turėti neigiamų pasekmių mergaitės reputacijai. Paauglė mergaitė negali būti arti paauglių berniukų – net ir persirengusi tokiu pačiu. Ji per klaidą gali juos paliesti arba jie gali paliesti ją, ir tų, kurie žino jos paslaptį, ji bus laikoma pasileidusia ir netyra. Tai gali pakenkti jos šansams susituokti ir ji būtų laikoma „sutepta preke“.
Mehran puikiai priėmė savo naująjį vaidmenį. Kiekviena įmanoma proga ji aplinkiniams sako esanti berniukas. Ji atsisako siuvinėti ir žaisti su lėlėmis ir vietoje to labiau mėgsta važinėti dviračiu, žaisti futbolą ir bėgioti.
Pasak Momand, Mehran tapo tikru berniuku, o visi mokytojai žaidžia šį žaidimą kartu su ja ir saugo jos paslaptį leisdami jai persirenginėti atskirame kambaryje.
Mokyklos taisyklės yra aiškios: suknelės mergaitėms, kelnės berniukams. Pasak mokytojų, Mehran puikiai supranta, kad ji yra mergaitė. Tačiau Afganistane tėvams įprasta vaikams nepasakoti apie anatominius lyčių skirtumus, kad jie – ypatingai mažos mergaitės – kuo ilgiau iki vedybų išliktų „tyri“.
Mehran mokykloje vaikams draudžiama matyti priešingą lytį nuogus. Mokyklos direktorė pasakojo esanti tikra, kad daugeliui vaikų atrodo, kad berniukus ir mergaites skiria tik jų apranga: kelnės prieš sijonus. Tai, ir žinojimas, kad kelnės visuomet yra svarbesnės.
Niekas tiksliai nežino, kiek „bacha posh“ vaikų gyvena Afganistane. Jie yra mažuma, tačiau sutinkami pakankami dažnai. Kiekvienoje mokykloje tokių vaikų yra bent vienas ar du, jie taip pat neretai dirba krautuvėlėse kaip pagalbininkai. Kone kiekviena šeima, auginanti tik dukras, pagalvoja apie vienos iš jų pavertimą į berniuką.
Paprašius afganų apibūdinti skirtumą tarp vyro ir moters, sulaukiame įdomių atsakymų. Kai afganai vyrai neretai moteris apibūdina kaip jautresnes, rūpestingesnes ir fiziškai silpnesnes už vyrus, afganės moterys, nesvarbu, turtingos ar vargšės, išsilavinusios ar ne, tą skirtumą apibūdina tik vienu žodžiu: laisve. Vyrai ją turi, moterys – ne.
Mehran ir kitų mergaičių, gyvenančių kaip berniukai, istorijoje svarbiausia yra ne tai, kaip jos priešinasi lyčių normoms ar kuo tampa tai darydamos. Tarp lyties ir laisvės, būtent laisvės idėja yra svarbesnė – ir Afganistane, ir visame pasaulyje.
