Gegužės pabaigoje 50 metų jubiliejų minėsiančios „Achemos“ trąšų gamyklos generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas džiaugsmu netrykšta. Antra daugiausiai eksportuojanti Lietuvos įmonė atsidūrė aklavietėje. Iki 2015 m. galioja dujų tiekimo sutartis su „Gazprom“, kurios atsisakius tektų mokėti dideles baudas. Tuo pat metu bendrovė turi sumokėti apie 50 mln. eurų infrastruktūros mokestį, skirtą suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo sąnaudoms padengti.
R.Miliausko teigimu, įmonės žlugimą pajustų visa Lietuva – Jonavos lauktų Naujosios Akmenės likimas, didžiulių užsakymų netektų Klaipėdos jūrų uostas, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kitos įmonės. „Achemos“ vadovas sako, kad viena įmonė negali dengti daugiau nei pusės SGD terminalo sąnaudų, nors iš terminalo ji neperka nė vieno kubinio metro dujų.
Taps nekonkurencingi
80 proc. „Achemos“ gaminamų trąšų savikainos sudaro dujų kaina. „Achema“ per metus sunaudoja 1,3 mlrd. kubinių metrų dujų, o visa Lietuva sunaudoja 2,5 mlrd. Šis kiekis nuolatos mažėja.
„Mes nesame prieš SGD terminalą, tačiau nėra logiška, kad viena privati bendrovė turėtų prisiimti didžiausią jo išlaikymo naštą. Terminalas nėra komercinis projektas. Tai projektas, kuris užtikrina valstybės saugumą, todėl jis turi būti finansuojamas iš biudžeto“, – teigė „Achemos“ vyriausiasis teisininkas Rytis Budrius.
Per metus SGD terminalo kaštams padengti reikia apie 70 mln. eurų. Šiuo metu „Achemai“ tenka didžioji šios sumos dalis.
„Tokia suma mums nepakeliama. 2013 m. mes uždirbome 5 mln. litų (1,45 mln. eurų) pelną. Pernai dirbome nuostolingai, nes iš Rusijos nesame gavę jokios nuolaidos perkamoms dujoms.
Galima nesunkiai apskaičiuoti, ką bendrovei reikštų reikalavimas sumokėti 50 mln. eurų. Mokėtume iš apyvartinių lėšų, kurių greit pritrūktume ir 50 metų veikianti bendrovė būtų priversta užsidaryti“, – kalbėjo R.Miliauskas.
Pasak jo, Lietuva jau matė, ką reiškia, kai bankrutuoja didžiausias darbdavys regione. Jonavos lauktų Naujosios Akmenės likimas, kai miestas ėmė merdėti po cemento gamyklos uždarymo. „Achemos“ vadovas priminė, kad bendrovė sukuria 3 proc. Lietuvos BVP.
Sutinka daryti kompromisus
R.Miliauskas apgailestavo, kad derybos su Energetikos ministerija nevyksta.
„Mums liepiama mokėti, o paskui diskutuoti“, – sakė bendrovės teisininkas R.Budrius.
Šiuo metu ginčas dėl „Achemos“ finansinių prievolių sprendžiamas Konstituciniame teisme. Bendrovės teisininko teigimu, jei sprendimas įmonei bus nepalankus, svarstoma galimybė kreiptis į tarptautinius teismus. Pasak jo, „Achema“ galėtų svarstyti galimybę pirkti SGD terminalo dujas, tačiau tai turi būti aptarta derybose, o ne brukama prievarta.
Kita alternatyva – atsisakyti dujų visai ir pirkti jau pagamintą amoniaką. Taip „Achema“ veikė 2009-2010 metais. Bendrovės vadovo teigimu, tokia alternatyva rimtai svarstoma ir dabar. Kol kas pasirinkimą riboja su „Gazprom“ pasirašyta sutartis, kuri galios dar ir 2015 m.
„Mums gali būti naudingiau nutraukti sutartį su „Gazprom“, mokėti baudas ir pirkti amoniaką. Ar yra svarstoma, kaip SGD terminalas bus išlaikomas tokiu atveju?“, – klausė jis.
SGD terminalo dilema
„Achema“ nėra vienintelė SGD terminalą išlaikanti įmonė. Privalomai terminalo dujas perka ir „Vilniaus energija“ bei kitos šilumos gamybos įmonės, kogeneracinės elektrinės. Terminalo išlaikymo kaštai yra pastovūs, o dujų vartojimas Lietuvoje mažėja. Tai reiškia, kad apie 70 mln. eurų finansinę naštą turi dalintis vis mažesnis dujas naudojančių įmonių skaičius.
Ši problema ne tokia aktuali žiemą, kai dujų poreikis yra didelis, tačiau atėjus šiltajam sezonui ji tampa itin aštri. Dujų šildymui nebereikia. Be to, pavasarį Lietuva gali pigiau įsigyti elektros energijos iš Skandinavijos dėl ten prasidedančių potvynių, todėl dujų nereikia ir elektros energijos gamybai.
„Achemos“ vadovybės siūlymu, SGD terminalo išlaikymo kaštai turi būti dengiami iš biudžeto, nes jokia privati bendrovė nebus pajėgi jų pakelti. Neatmestinas variantas SGD terminalo išlaikymo išlaidas pridėti prie dujų ir šilumos kainos galutiniam vartotojui. Panašiai veikia VIAP mokestis elektros rinkoje.
