Antradienį Springfilde buvo galima trumpai apibūdinti kaip 24 valandas visiško absurdo. Prisiminkite šią dieną, kai žmonės ir toliau kelsis iš Ilinojaus, kai verslai ir toliau atsisakinės čia atvykti ir dirbti, kai socialinių paslaugų teikimo organizacijos karpys senoliams ir neįgaliesiems skirtas programas, kai nedarbo lygis ir toliau smarkiai viršys nacionalinį vidurkį, o valstybiniai universitetai neteks geriausių protų.
Niekas iš to, kas antradienį vyko įstatymų leidžiamosios valdžios rūmuose ir gubernatoriaus administracijoje, nė iš tolo nepriminė realaus sprendimo. Niekas iš nuskambėjusių pasiūlymų net nebūtų pradėję įnešti tikrumo ir stabilumo į valstijos finansus, mokesčių ir finansavimo sritis.
Demokratų lyderių sukurptas valstijos išlaidų planas, kurį praėjusią savaitę jau priėmė Atstovų rūmai, turėjo $7 milijardų pajamų deficitą. Tai buvo niekas kitas, o tik grynai teorinis ir politinis dokumentas, skirtas rampos šviesas ir visuotinio pykčio strėles nukreipti į gubernatorių Bruce’ą Raunerį, priešpastatant jį tokiam neįmanomam pasirinkimui: pasirašyk šį juodojo humoro anekdotą primenantį biudžeto planą, arba lik kaltas, kai atėjus laikui durų neatvers mokyklos. Gubernatorius aiškiai pasakė, kad tokio biudžeto jokiu būdu nepasirašys.
Tačiau paties gubernatoriaus Raunerio sprendimas buvo tik nežymiai atsakingesnis už demokratų. Visiškai pakeisdamas savo poziciją, kurią dar praėjusią savaitę gynė, dabar gubernatorius pageidavo, kad įstatymų leidėjai patvirtintų tik laikinąjį valstijos biudžetą, iš kurio valstija būtų finansuojama iki metų pabaigos, pajamas jam traukiant iš pamirštų piniginių ir kratant kelnių kišenes, t.y. tik iš trumpalaikių problemos sprendimų. Jis finansuotų tik labiausiai lėšų nusipelniusias sritis – benamių programas, valstijos parkus, buitinio smurto prevencijos programas – tačiau tik iš pinigų, esančių „juodos dienos“ fonduose. Jo „jungties planas“, kaip jis pats pasakytų, niekuo neprisideda prie ilgalaikio vyriausybės stabilumo ir nuspėjamumo gerinimo.
Demokratų lyderių sukurptas valstijos išlaidų planas, kurį praėjusią savaitę jau priėmė Atstovų rūmai, turėjo $7 milijardų pajamų deficitą. Tai buvo niekas kitas, o tik grynai teorinis ir politinis dokumentas, skirtas rampos šviesas ir visuotinio pykčio strėles nukreipti į gubernatorių Bruce’ą Raunerį.
Ir nors Rauneris turi labai neblogų idėjų (kai kurios geresnės, kai kurios – ne tokios geros), kaip reformuoti valstijos situaciją, praktikoje jis vis tiek rodosi neprityrusiu politikos naujoku. Jis ir toliau mąsto kaip privataus kapitalo vyrukas, o ne kaip gubernatorius. Jis supranta, kaip galia veikia privačiame versle (laimi tas, kas turi daugiausiai pinigų), tačiau – ne politikoje. Ir jis toliau su Čikaga – Ilinojaus širdimi – elgiasi kaip su dukterine įmone, kurios galima paprasčiausiai atsisakyti, jei ji nepasiekia savo ketvirčio pelno planų.
To pavyzdys – Raunerio veto praėjusią savaitę, kai jis pasipriešino įstatymui, kuris trumpalaikėje perspektyvoje būtų sutaupęs Čikagos mokesčių mokėtojams $1 milijardą, nes įmokos policijos ir ugniagesių pensijų fondams būtų paskirstytos per ilgesnį laikotarpį. Rauneris tai pavadino „atidėliojimu to, kas neišvengiama“. Jis būtų teisus, jei meras Rahmas Emanuelis pernai nebūtų $755 milijonais padidinęs mokesčių ir mokėjimų, įkaitant ir didžiausią nekilnojamojo turto mokesčio padidinimą moderniojoje Čikagos istorijoje, kad bent jau iš dalies išspręstų pensijų finansavimo problemą. Ir jau čia ne tik Emanueliui turėtų būti aišku, kad dabar dar padidinti mokesčius $300 milijonų miestui būtų pražūtinga.
Ir ne tik jam tai buvo aišku. Keletas Generalinės asamblėjos respublikonų taip pat nusprendė, kad nėra prasmės Čikagos dar labiau smaugti, kai ji ir taip yra nepavydėtinoje padėtyje, ir pirmadienio balsavime prisijungė prie demokratų, kad atšauktų Raunerio veto.
Rauneris ir toliau griežtai laikosi pozicijos, kad jis galimybę kelti valstijos mokesčius svarstys tik tuo atveju, jei bus priimta nors dalis jo siūlomų verslui palankių (ir nukreiptų prieš profesines sąjungas) reformų. Bet juk vienintelis būdas priimti iš tiesų subalansuotą biudžetą, tai atrasti papildomų pajamų... Taigi, kokią alternatyvą gali pasiūlyti Rauneris?
Aišku, kitoje pusėje, savo dramblio kaulo bokšte sėdi Atstovų rūmų pirmininkas Michaelas Madiganas, kaip užsikirtusi plokštelė kartojantis, kad Raunerio reformos tik pakenks viduriniajai klasei. Labai norėtųsi sužinoti, su kokiais kompromisais jis iš tiesų sutiktų. Ar jis tiesiog planuoja nejudėti iš vietos iki pat lapkričio rinkimų, pirmenybę teikdamas tuščiam politikavimui, o ne darbui Ilinojaus labui? O tuo metu Ilinojus tragiškai ir nereikalingai smunka žemyn.
