1912-aisiais, kalbai pasisukus apie tai, ar vos 18 mėnesių gubernatoriaus pareigas einantis buvęs Prinstono universiteto vadovas gali prezidento rinkimuose įveikti gerai žinomus ir patyrusius politikus bei patekti į Baltuosius rūmus, atsakymas visada buvo vienas ir tas pats: „tai neįmanoma“. Tas kandidatas buvo Woodrow Wilsonas.
„Tai neįmanoma“ buvo sakoma ir 1932-aisiais apie Niujorko gubernatoriaus, sirgusio poliomielitu, sėdėjusio invalido vežimėlyje ir nelabai palankiai vertinamo ekspertų bei žurnalistų galimybes tapti prezidentu, tačiau jis, Franklinas D. Rooseveltas, pasiekė savo.
„Tai neįmanoma“ visuotinai skambėjo ir 1948-aisiais. O ką daugiau buvo galima pasakyti apie visuomenės nuomonės apklausose prastai vertinamo prezidento, šį postą užėmusiu automatiškai, mirus Rooseveltui, galimybes pačiam laimėti rinkimus? Tačiau Harry Trumanas į Baltuosius rūmus sugrįžo jau kaip išrinktasis prezidentas.
Ar gali taip nutikti, kad į Baltuosius rūmus bus išrinktas buvęs Antrojo pasaulinio karo generolas, neturintis jokių politinių ambicijų, kurį net apskritai kandidatuoti teko sunkiai įkalbinėti? „Tai neįmanoma“ buvo kalbama 1952-aisiais apie Dwightą D. Eisenhowerį.
1960-aisiais žmonės sakė, jog „neįmanoma“, kad šalis, niekada anksčiau neišsirinkusi prezidento ne protestanto, į prezidento kėdę pasodintų Romos kataliką, senatorių Johną F. Kennedį.
Ar gali buvęs viceprezidentas, 1960-aisiais prezidento rinkimuose sutriuškintas Johno F. Kennedy, o po dviejų metų pralaimėjęs dar ir gubernatoriaus rinkimuose, 1968-aisiais galiausiai būti išrinktas prezidentu? Ne, „neįmanoma“, buvo kalbama apie Richardo Nixono šansus.
O kaip 1976-aisiais, kai į prezidento postą nusitaikė niekam nežinomas gubernatorius iš pietinės šalies valstijos Džordžijos, su spindinčia šypsena ir prisistatantis pravarde vietoje vardo? Ne, ne, ne, „neįmanoma“, kad Baltuosiuose rūmuose atsidurs Jimmy Carteris.
1980-aisiais buvo „neįmanoma“, kad aukščiausias šalies postas atitektų senstančiam, link 70 metų sparčiai artėjančiam aktoriui Ronaldui Reaganui, kuriam anksčiau nepasisekė nugalėti prezidento Geraldo Fordo siekiant respublikonų nominacijos.
Na, jau ir tikrai „neįmanoma“, kad prezidentu taptų mažytės Arkanzaso valstijos gubernatorius, 1988-aisiai migdęs Nacionalinės demokratų konvencijos narius savo nuobodžia kalba, remiančia gubernatoriaus Michaelo Dukakiso kandidatūrą į prezidentus. Tačiau Billas Clintonas 1992 metų kampanijos metu sekso skandalą pavertė visuomeniniu klausimu, o paskui dar ir tapo šalies prezidentu.
O štai 2000-aisiais niekas negalėjo patikėti, kad į Baltuosius rūmus ateis buvusio prezidento sūnus, nesužibėjęs per savo karjerą Teksaso gubernatoriaus poste (valstijoje, kur gubernatoriaus įgaliojimai apskritai labai riboti). Tačiau George’as W. Bushas tapo prezidentu, nors iki tol buvo plačiai manoma, kad jo brolis Jebas, Floridos gubernatorius, yra kur kas tinkamesnis kandidatas.
Na, ir tikrai „neįmanoma“, kad 2008-aisiais aukščiausias šalies postas atitektų pirmos kadencijos senatoriui iš Ilinojaus, kuris yra ne tik maišytos rasės, tačiau turi labai afrikietišką vardą (antrasis vardas „Husseinas“ tik dar daugiau žibalo į ugnį įpila). Juolab, kad posto tais metais siekia labai akivaizdi, visuotinai pripažinta rinkimų lyderė, buvusio prezidento žmona. Ne, „neįmanoma“, kad Barackas Obama ją nugalėtų.
Šie vienuolika atvejų turėtų mus pamokyti, kad, kalbant apie prezidento rinkimus, įmanoma yra viskas. Tad būkite atsargūs prieš puldami lažintis, jog „neįmanoma“, kad 2016-aisiais į Baltuosius rūmus žengs Donaldas Trumpas, Bernie Sandersas ar Tedas Cruzas. Kartais nesvarbu nei patirtis, nei išorinis žavesys, nei ekspertų išvedžiojimai ar apklausose išreikšta visuomenės nuomonė. Kartais kortos sukrenta būtent taip.
Na, ir tikrai „neįmanoma“, kad 2008-aisiais aukščiausias šalies postas atitektų pirmos kadencijos senatoriui iš Ilinojaus, kuris yra ne tik maišytos rasės, tačiau turi labai afrikietišką vardą (antrasis vardas „Husseinas“ tik dar daugiau žibalo į ugnį įpila).
Visiškai galimas dalykas, kad esame kelyje į 12-ą „neįmanomą“ prezidentavimą per pastarąjį šimtmetį. Prezidento rinkimų rezultatų prognozavimas yra smagus užsiėmimas, tačiau į jį nepatenka žmogiškasis faktorius, o taip pat ir faktas, kad gyvenimas yra nenuspėjamas – kaip ir ateitis. Ir tik tada, kai viskas baigsis, mes galėsime analizuoti tą procesą, per kurį mes jau būsime išsirinkę 45-ąjį Jungtinių Valstijų prezidentą.
Ronaldas L. Feinmanas, knygos „Assassinations, Threats, and the American Presidency: From Andrew Jackson to Barack Obama“ autorius
