Zoe
Režisavo: Drake Doremus. Vaidina: Ewan McGregor, Léa Seydoux, Theo James, Rashida Jones
Technologijoms žengiant šimtamyliais žingsniais į priekį mūsų gyvenimų gerinimo link, vis dažniau ir dažniau kyla klausimų, kiek ir kokių gyvenimo sluoksnių tai iš tikrųjų palies: ar tik technologinius, ar ir žmogiškuosius? Kol mokslo kūrėjai pluša ieškodami geresnių ir naujesnių sprendimų, kino žmonės vėl bando leistis, ir leisti mus, į svarstymus, ar žmonės ir jausmai gali būti pakeisti mašinomis. Dar vienas toks ieškojimas, bandantis atsakyti, ar robotai gebės mylėti – režisieriaus Drake Doremus juostoje „Zoja“.
Zoja (Léa Seydoux) dirba asistente didelėje humanoidus kuriančioje kompanijoje. Su šypsena padeda tikru krauju, o ne laidais „sukonstruotiems“ žmonėms išsiaiškinti, kokie yra tinkamumo vienas kitam rodikliai. Ir štai padedama kitiems ji pajunta meilę savo viršininkui, pagrindiniam kompanijos mokslininkui Koului (Ewanas McGregoras). Neatsispyrus patikrinti sistemoje ir jų pačių tinkamumą, gautas netikėtas atsakymas atskleidžia ir daugiau detalių – kad Zoja yra gebanti mylėti, tačiau… yra ne žmogus, o pirmoji, bandomoji humanoidė. Toliau filmas bando gvildenti meilės istoriją: kiek ji gali būti išjausta roboto, ir kiek žmogaus robotui. O galų gale, ar apskritai meilės jausmas tarp dviejų, tokių skirtingų kūnų, yra įmanomas.
Turbūt būtent todėl ši juosta nufilmuota daugiausia stambių planų kadrais. Kad jei yra netikinčių sąjungos idėja tarp žmogaus ir roboto, tai galbūt matydami tokius realistiškus kūrinius iš arti, atrodančius lygiai kaip ir tikras žmogus, bent tuo priartės prie patikėjimo galimybės. Aišku, tai prideda ir intymumo, jei jau filmas apie meilę. Pasirinktas gelsvos ir mėlynos atspalviais dominuojantis koloritas, kartu kuriantis šiltą, jausmų pusę, ir šaltesnę, dirbtinumą atspindinčią.
Nuo pat pirmų kadrų įtempti ausis, ir įsiklausyti priverčia muzikinis takelis: ramus, romantiškas, lyg jungiamasis audinys puikiai sujungiantis vaizdinę, ir filmo idėjos dalis į vientisą kūrinį. Filmas nėra perkrautas dialogais, nėra daug ir tylos tarpų – tad lieka tik muzika, kuri, taip žavinti nuo pat pirmųjų kadrų, filmo pabaigoje, po pusantros valandos klausymo, jau gal netgi pasidaro ir per saldi, norėtųsi jausmus ekrane ir palikti jausmais, neapteptais tokiais storais muzikos glaisto sluoksniais ant viršaus. Tačiau visumoje, tai tikrai vienas geresnių, puikiai papildančių filmo idėją, garso takelių.
Režisieriui Drake’ui Doremusui tai nėra pirmasis bandymas nagrinėti meilės ir jausmų temas. Puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Įkvėpk“ („Breathe In“), „Kaip pamišę“ („Like Crazy“) ar „Vienodi“ („Equals“). Paskutiniuosiuose filmuose jau irgi buvo nagrinėjama technologijų ar sistemos, tave ribojančios bet ne išlaisvinančios, įtaka žmonių santykiams. Su „Zoja“ ir vėl toli nenukrypta nuo meilės ar fantastikos rėmų, tačiau tapo kiek šiltesnė, ir įžengusi į jau dirbtinio intelekto zoną, juosta, lyginant su prieš tai kurtomis.
Léa Seydoux, kaip visuomet, išnaudojo visą savo žavesio arsenalą, įkūnyti jausmingąją, (ne)tikrą moterį. Tokiuose filmuose jai sekasi, jei prisimintume „Blue Is The Warmest Colour“ (rež. Abdellatif Kechiche) ar „It‘s Only The End Of The World“ (rež. Xavier Dolan). Kiek netikėtas ir Koulo vaidmenį atlikęs Ewanas McGregoras. Aprengtas paprastais, džinsų ir „džemperio“, drabužiais, trumpai kirptai plaukais – atrodo žemiškesnis, nei esame įpratę jį matyti kituose vaidmenyse. Tačiau jų abiejų duetas atrodo organiškas, ir jei jau abejojama filmo idėja ir galimybe tai būti tikra tiesa – neabejoji jų vaidyba.
Tai nėra pačiais aukščiausiais įvertinimais apdovanotas filmas, tačiau nenorintiems klausyti nepavykusių juokelių komedijoje, ar ašaroti dramose – tai bus tas pasirinkimas, po kurio išeisite galbūt kiek svajingi, galbūt kiek nepatikėję, tačiau susimąstę: ar tikrai technologijų raida mus nuves iki tokio taško, kai žmogus neras žmogiškojo santykio su kitu žmogumi, ir griebsis, lyg paskutinio šiaudo, jį puikiai suprasti užprogramuoto humanoido pagalbos, draugijos ir meilės.
