- Scottai, jūsų knygoje aprašoma nuostabi istorija, kaip vieno išėjimo į kosmosą metu jūs pasiklydote tamsoje. Koks tai buvo jausmas?

- Tai buvo mano antras išėjimas į kosmosą. Jis buvo ilgas ir sekinantis, o jam baigiantis, kai jau sukomės atgal, manęs buvo paprašyta patikrinti dar vieną vožtuvą. Pradėjau skrieti į kitą pusę, su kuria anksčiau nebuvau susipažinęs, kai staiga visiškai pasiklydau tamsoje, apsiverčiau aukštyn kojom ir nebesupratau, kur esu. Nors ir nejutau, kad man būtų grėsęs koks nors pavojus, tai nebuvo pats geriausias jausmas. Galiausiai pasirodė saulė (juokiasi – red. past.). Prieš tai mačiau tik kažkokias švieseles man virš galvos, ir maniau, kad tai dangus, bet iš tikrųjų tai buvo Žemė. Supratau, kad skrendu virš Vidurio Rytų. Išvydau Persijos įlanką, kuri yra gerai matoma iš kosmoso, net ir naktį.

- Kalbate apie tai labai poetiškai. Tačiau daugumai mūsų mintis apsiversti aukštyn kojomis atvirame kosmose naktį skamba labai baisiai!

- Taip, bet aš šį darbą dirbu jau beveik 20 metų. Nors prieš tai nebuvau daug kartų išėjęs į kosmosą, esu susipažinęs su gyvenimu tokioje pavojingoje aplinkoje. Jeigu paimtumėte paprastą žmogų, apvilktumėte jį skafandru ir išmestumėte jį iš kosmoso stoties be jokio išankstinio pasirengimo ar patirties, jiems tai tikrai būtų, kaip jūs sakote, labai baisu.

- Jūsų pirmosios misijos metu įvyko kitas dramatiškas įvykis, kai sužinojote, kad buvo pašauta jūsų brolio žmona, politikė Gabrielle Giffords. Turint omenyje šią patirtį ir pastarojo meto Las Vegaso šaudynes, kokia yra jūsų nuomonė apie ginklų kontrolę?

- Kai Gabby buvo pašauta, 2011-ųjų sausio 8-ąją, aš buvau įpusėjęs savo pirmą, šešių mėnesių trukmės, misiją. Gavau privatų skambutį, kuris reiškė, kad niekas kitas negalės girdėti to, kas man bus pasakyta. Kalbėjo astronautų biuro vadovė, kuri man pasakė – „Nežinau, kaip tau tai pasakyti, todėl tiesiog pasakysiu. Tavo brolienė, Gabby, buvo pašauta, o dar būrys žmonių nužudyti“. Aš buvau kosmoso stotyje, be jokios galimybės sugrįžti namo. Dariau tai, ką galėjau - kaip įmanoma palaikiau brolį ir mūsų abiejų šeimas telefonu. Tačiau galiausiai supranti, kad privalai susitelkti į savo darbą, į dalykus, kuriuos gali kontroliuoti, ir ignoruoti chaosą Žemėje. Kai kurie žiniasklaidos kanalai netgi skelbė, kad ji mirė, bet vėliau aš susisiekiau su geru draugu, kuris pasakė, kad ji dar gyva.

Nuo to laiko, Gabby ir mano brolis aktyviai pasisako už protingus įstatymus, kurie padėtų išlaikyti ginklus toliau nuo tokių žmonių, kurie neturėtų jų turėti. Jie, kaip ir aš, tiki Antrąja mūsų Konstitucijos pataisa. Mūsų šalis buvo įkurta vadovaujantis šiuo principu. Tačiau akivaizdu, kad mes turime problemą su ginkluotu smurtu Jungtinėse Valstijose ir galime dėl to daug ką padaryti, įskaitant protingų įstatymų priėmimą.

- Vaikai neretai sako, kad užaugę nori būti astronautais. Jūsų vaikystė buvo sudėtinga – prasti pažymiai mokykloje, smurtaujantis tėvas, eilinis dirbančiųjų rajonas. Kaip ir kodėl, jūsų nuomone, jums pavyko tai padaryti?

- Kaip ir sakote, tai man neatrodė kažkas įmanomo. Jei būtumėte paklausę mano mokytojų, ar aš galėčiau tapti astronautu, jie būtų nusijuokę! Ir aš pats būčiau nusijuokęs (juokiasi – red. past.). Tai buvo kažkas, kas mane domino, kaip ir dauguma vaikų kažkuo domisi ir turi didelių svajonių. Bet tik koledže, kai man vis dar sunkiai sekėsi akademiškai, aš netyčia įėjau į knygyną ir pamačiau knygą „The Right Stuff“ (1979 m. Tomo Wolfe‘o knyga apie „Project Mercury“ kosminę misiją – red. past.). Dėl kažkokios priežasties, ji man tapo labai artima ir aš apsisprendžiau, kad noriu to siekti. Norėjau būti karo aviatoriumi ir nutupdyti lėktuvą ant laivo, nes man atrodė, kad tai yra pats sunkiausias dalykas. Ta knyga buvo kibirkštis, kurios man reikėjo, kad žengčiau tinkama linkme. Tai nebuvo lengva, ypač iš pradžių, kai turėjau išmokti būti geru studentu ir mokytis. Tačiau, laikui bėgant, sugebėjau išmokti atsverti savo dėmesio trūkumą.

Scottas Kelly šią nuotrauką padarė 2015 m. rugpjūčio 15 d., skriedamas virš pašvaistės [/caption]

- Jūsų knygos pavadinimas „Endurance“ yra nuoroda į Arkties tyrinėtojo Ernesto Shackletono kelionę. Kokius panašumus pastebėtumėte tarp jūsų kelionės į kosmosą ir jo arktinės odisėjos?

- Ištvermė, kurios reikia norint įveikti metų trukmės misiją su tokia pat energija ir entuziazmu pabaigoje, kokius turėjai pradžioje, yra panaši į tą filosofiją, kurią, mano manymu, turėjo Shackletonas. Tačiau jo kelionė truko daugiau nei metus, kur kas ilgiau nei aš išbuvau kosmose. Nepaisant izoliacijos, mano patirtis negali būti lengvai palyginama su tų vyrų, kurie dieną iš dienos turėjo galvoti, kaip išgyventi.

- O kas jums buvo sunkiausia?

- Būti atskirai nuo savo šeimos ir draugų ir žinoti, kad jeigu jiems kažkas nutiks, tu negalėsi padaryti nieko, kad būtum kartu. Esi izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir gamtos, negali jausti saulės šilumos ar vėjo ant tavo veido. Neturi pasirinkimo, ką darysi tą dieną. Privalai laikytis griežtos dienotvarkės labai ilgą laiko tarpą, kas taip pat yra sunku.

- Jūsų dvynys brolis Markas taip pat yra astronautas. Papasakokite apie dvynių tyrimą.

- Dvynių tyrimo idėja yra tokia, kad yra stebimi du vyrukai, kurie yra beveik identiški genetiškai. Jie jau turėjo daug duomenų apie mano brolį, nes jis astronautu dirba taip pat ilgai kaip ir aš, nuo pat 1995 metų. Taigi, palyginti mane kosmose su juo ant žemės genetiniu ir cheminiu lygmeniu buvo unikali galimybė.

Rezultatai buvo gana įdomūs. Pavyzdžiui, mane nustebino tai, kad mano telomerai –chromosomų dalys, kurios mums senstant trumpėja ir skyla – kosmose sustiprėjo. Mokslininkai prognozavo, kad bus atvirkščiai – jo telomerai sustiprės, nes aš gyvensiu radiacijos sąlygomis. Mano mikrobiomas, arba virškinamajame trakte gyvenančios ląstelės, taip pat pasikeitė kosmose.

- Kitas didysis žmonijos tikslas kosmose yra Marsas. Kaip manote, ar žmonės vieną dieną nukeliaus į Raudonąją planetą? Ir ką jūsų kosmose praleisti metai atskleidė apie tai, kas mūsų lauktų?

- Žinoma! Mes jau dabar galėtume vykti į Marsą, jeigu gautume pinigų ir politinį palaikymą. Vienas iš iššūkių, kuriuos teks išspręsti, yra radiacija. Tolstant nuo Žemės magnetinio lauko prarandi ir mūsų planetos apsaugą nuo radiacijos. Yra būdų tai išspręsti, bet tai nėra lengva. Kita didelė problema yra anglies dvideginis. Mūsų galimybės sumažinti CO2 lygius kosmose yra, techniškai kalbant, labai ribotos. Tam reikia techninės įrangos, kuri veiksmingai pašalintų CO2 iš oro, ir tai yra sudėtinga, t.y. yra sudėtinga užtikrinti, kad ta įranga veiktų ilgesnį laiką. Kitaip pradedi jausti galvos skausmus ir vidurių užkietėjimą. Kartais, jeigu CO2 lygis tampa pernelyg aukštas, gali būti sunku ir sutelkti dėmesį. Tai būtinai turėsime išspręsti, jeigu norime vykti į Marsą.

- Knygos pabaigoje jūs išvardijate dalykus, kurių išmokote per savo metus kosmose. Pasidalinkite šiomis pamokomis su mumis.

- Pagrindinis dalykas, kurio išmokau iš Kosmoso stoties programos, yra tas, kad kai šalys dirba kartu ir bendradarbiauja tarpusavyje, ir yra sutelkiami geriausi mūsų žmonės ir resursai, mes galime padaryti bet ką. Jei vieną dieną mes nuspręsime, jog norime keliauti į Marsą, galime tai padaryti, kaip ir kitus sudėtingus dalykus. Mes galime padaryti viską, jei susitelkiame ties tuo.

Kita svarbi šios knygos tema yra ta, kad gali būti sunku rasti savo kelią, bet jeigu atrandi kažką, kam jauti aistrą, kažkokią kibirkštėlę, kuri stumia tave į priekį link to tikslo, net ir žmogus, vaikystėje turėjęs dėmesio sutrikimą, kaip aš, vis tiek gali sulaukti sėkmės.