Dragged Across Concrete
Režisavo: S. Craig Zahler. Vaidina: Mel Gibson, Vince Vaughn, Jennifer Carpenter, Don Johnson
Pasižvalgius po Steveno Craigo Zahlerio darbus, pamažu ima ryškėti vaizdas, jog po Holivudo saule pamažu bręsta naujasis Quentinas Tarantino. Dialogais žėrinčios istorijos, lėtai, bet tikslingai vystomos siužetinės linijos, groteskiški potėpiai, vaidmenis įkūnijančios kino legendos – būtent šiais ir kitais – kuklesniais – atžvilgiais šių dviejų režisierių darbo braižas tikrai sutampa. Ne išimtis ir naujausias Steveno darbas „Velkami per betoną“ („Dragged Across Concrete“). Būtent čia, kaip ir kitose puikiose jo juostose „Kaulo Tomahaukas“ („Bone Tomahawk“) bei „Maištas 99 kalėjimo bloke“ („Brawl in Cell Block 99“) tiesiog sužiba režisieriaus aukščiau minėti filmo kūrimo bruožai.
Istorija čia vystoma apie du už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi nuo pareigų nušalintus detektyvus – Bretą (Melas Gibsonas) ir Antonį (Vince‘as Vaughn‘as). Supratęs, jog per kone 40 metų iš savo pozicijos niekur nepajudėjo ir vargu ar pajudės, Bretas nušalinimo metu nusprendžia savo ryšių pagalba gauti šiokią tokią „kompensaciją“ iš sistemos, kuri jo per tiek metų neįvertino. Tad jis, užkabinęs šia idėja ir Antonį, nusprendžia susidoroti su vienu narkotikų platintoju, kuris tikrai turi per daug nereikalingų pinigų, padėsiančių nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusiems detektyvams.
Istorija čia niekur neskuba. Ji trunka provokuojančias 2,5 valandos ekrano laiko ir žiūrovą laiko įcementuotą kėdėje kiekvieną savo minutę. Siužetas čia visiškai procesiškas ir konstruktyvus, didžiąją dalį laiko leidžiamas per dialogus ir veiksmų analizes. Tad koks sveiko proto žmogus norėtų tiek laiko praleisti sėdėdamas kėdėje ir klausydamas ekrane vykstančių pokalbių? Čia ir yra šio filmo žavesys: jis subalansuotas taip pikantiškai gerai, kad stebint jį, ne tik kad pameti save laiko tėkmėje, bet ir paskęsti paties siužeto vystyme – jo preciziškume, atsargume ir tiesiog, galima sakyti, absurdiškame genialume.
Kas žavi šio režisieriaus darbe, tai yra tai, kaip jis nuostabiai jaučia epizodų ribas. Tiek šiame, tiek ir kituose savo projektuose, jis puikiai laviruoja tarp to, kiek ir kaip ekrane yra generuojamas dialogas: žiūrovas spėja jame užsimiršti, tačiau nespėja pasiklysti. Ir tarsi bangomis jis taip vilnija per visą juostos laiką, trumpam išmesdamas žiūrovą krantan atsikvėpti, ir vėl jį pasemdamas į savo glėbį.
O kai auditorija jau išskalauta brutaliai žaismingų pokalbių, režisierius pamažu imasi veiksmo, ir ima jį generuoti siužete. Ir generuoti ne bet kaip, bet su kone visais įmanomais groteskiškais potėpiais. Dialogai? Lėtas veiksmas? Brutalumas? Taranitino? Jau užčiuopiat pulsą?
Kaip jau supratote, maždaug antroje juostos dalyje, režisierius pamažu ima perjunginėti pavaras ir žiūrovą ima vis labiau įvilkinėti į veiksmo marškinius – čia ritmas gerokai suintensyvėja, tačiau procese tikrai nepavirsta į „Greitus ir įsiutusius“: jis vis dar šaltas, lėtas ir konstruktyvus. Taip, čia būtent taip vystosi veiksmas.
Melas Gibsonas juostoje valiūkiškai fantastiškas: jo veikėjas ant savo pečių nešdamas visas įmanomas archetipinio Vyro problemas (karjera, šeima ir skausmas negalint jos deramai išlaikyti) jis čia visai tai įvelka į savotiškai komišką perspektyvą, jog procese net tampi pasimetęs - ar jis tikrai turėtų taip skambėti, nors skamba ir labai logiškai? Vincas Vaughn‘as kita vertus čia labai šaltas ir konkretus: ši jo pozicija jau matyta kitame režisieriaus projekte apie reikalus kalėjime. Šis aktorių tandemas atrodo puikiai, tad norėtųsi jį ir dar kartą išvysiti.
Jei matėte Tarantino „Grėsmingą Aštuonetą“ („The Hateful Eight“) – trijų valandų dialogų pasiutpolkę su skoninga pabaiga – tai esate pasiruošę šiam filmui. „Velkami per betoną“ rasite konstruktyvų dialogą, kvapą gniaužiančią siužetinę liniją, nuostabų aktorių tandemą ir žiupsnį sodraus tamsoko humoro. Jeigu radote bent vieną kriterijų iš savo lūkesčių filmams – net neabejodami galite jį aplankyti.
