Tęsdama kilnias ir gražias tradicijas, LB Lemonto apylinkės valdyba, vadovaujama pirmininkės Violetos Valaitytės, visus tautiečius pakvietė prisiminti 1918 m. vasario 16 d. priimtą Nepriklausomybės deklaraciją – Lietuvos valstybės pamatų pamatą. Juk viskas, ką sukūrėme ir dar tik sukursime, guls ant šio tvirto ir aiškaus pagrindo.
Renginys vyko vasario 20 d., sekmadienį, po antrųjų šv. Mišių Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, galerijoje „Siela“.
Su vėliavomis, giedant himnus
Nuo pat ryto Lemonto apylinkės valdybos nariai: Violeta Valaitytė, Nijolės Danielson, Paulina Liauba, Petras Valiaus, Raimondas Armonas, Roma Žiuraitytė-Lange ir Janina Sučylienė ruošė vaišių stalą po šv. Mišių atėjusiems tautiečiams.
Po antrųjų šv. Mišių pamažu galerijos „Siela“ erdvė pilnėjo. Susirinkusieji vaišinosi, gurkšnojo kavą, smaguriavo saldumynais ir vaisiais, tarpusavy bendravo.
Minėjimas prasidėjo R. Žiuraitytės-Lange skaitomu Just. Marcinkevičiaus eilėraščiu „1989 m. Vasario 16-oji“. To laikmečio poeto išgyvenimai aidu atliepė nūdienos neabejingo gimtosios šalies likimui lietuvio širdžiai ir žadino patriotinius jausmus: „Pašauk ją, pašauk atsitiest / ir laisvę išskleist kaip esmę. [...] Sakau jums: mes nekalti. / Mes tik labai iškankinti“.
Šaulių sąjungos išeivijoje nariai iškilmingai įnešė Lietuvos ir Amerikos šalių vėliavas.
LB Lemonto apylinkės pirmininkė V.Valaitytė renginio dalyvius pasveikino su visiems lietuviams svarbia ir nepamirštama diena – Vasario 16-ąja. Priminė, kuo ji mums ypatinga ir pakvietė tylos minute pagerbti visus už Lietuvos laisvę žuvusius. Susirinkusieji, vadovaujami LB Krašto valdybos, Socialinio skyriaus vadovo Juozo Polikaičio, giedojo Lietuvos ir Amerikos himnus.
Vasario 16-oji – inkaras, laikantis valstybės idėją
Invokaciją pravesti buvo pakviestas Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos direktorius kunigas Vaidas Lukoševičius. Jis susirinkusius parapijiečius pasveikino su Lietuvos gimtadieniu, pasidalijo savo pamąstymu apie mums visiems labai svarbią datą. Pasak kunigo, pirmoji Vasario 16-osios karta buvo išmoninga, drąsi, skaičiuojanti, rizikuojanti, kovojanti ir plušanti. Jų dėka Vasario 16-oji tapo inkaru, laikančiu valstybės idėją net tamsiausiais laikais. Kai viskas, kas buvo Lietuva, susitraukė, paskutinis nepamirštas dalykas liko Vasario 16-oji. Tarybiniai žmonės pamiršo labai daug ką, bet Vasario 16-oji Lietuvos prievaizdams visada išliko nerami diena. Tuo metu per naktį įžūliai pridygdavo trispalvių, mokyklose pribyrėdavo kažkieno rašytų atsišaukimų, o žmonės slapčiomis ėjo į bažnyčias, tuokėsi, krikštijo vaikus, su kunigo palaiminimu laidojo artimuosius. Ir sunkiausiais Lietuvai metais žmonės neprarado tikėjimo: išsaugojo trispalvę, atkūrė Vytį, išlaikė unikalią lietuvių kalbą.
Būkim laisvės verti
Pagrindinį pranešimą Vasario 16-osios proga skaitė LB valdybos pirmininkė V.Valaitytė. Ji pasveikino visus susirinkusius su ypatingai svarbia ir brangia švente – Vasario16-ąja. „Jau prabėgo 104-eri metai nuo to laiko, kada Lietuvos Taryba atskyrė Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis, ir skelbia nepriklausomybės aktą, kuris pripažįsta Lietuvą kaip Suverinarią Respubliką. Aktą tuo metu pasirašė 20 Lietuvos signatarų. Iki šių dienų – tai vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos dokumentų, liudijantis, kad Lietuva niekada nebuvo palaužta, - kalbėjo prelegentė. – Iškentėjom daug, bet sugebėjom atsitiesti. Didžiuokimės ir tikėkime Lietuva! Branginkim savo laisvę ir būkim jos verti. Tegul Vasario 16-ąją uždegtas laisvės, džiaugsmo ir meilės Tėvynei deglas niekada neužgęsta kiekvieno lietuvio širdyje. Visus dar kartą su Vasario 16 – ąja!”.
Liko tik takas... Už inovatyvią ir dinamišką Lietuvą
Buvo perskaityti LB valdybai ir šventės dalyviams skirti su Vasario 16-ąja sveikinimai. PLC tarybos pirmininkas Jurgis Riškus skaitė Maria Pappas Cook County Treasurer sveikinimą, Lietuvos Respublikos generalinės konsulės Čikagoje Sigridos Mulevičienės sveikinimą - R. Žiuraitytė - Lange. Sveikinime konsulė kreipėsi į renginio dalyvius: „Mieli tautiečiai, JAV lietuvių bendruomenės Lemonto apylinkės nariai, nuoširdžiai džiaugiuosi galėdama sveikinti Jus su Valstybės atkūrimo diena! Labai smagu, kad būdami toli nuo Tėvynės taip entuziastingai buriatės ir minite svarbias Lietuvos šventes. Kaip pabrėžė jo ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuva buvo, yra ir bus! Juk būtent Vasario 16-oji mums pasakoja istoriją apie ryžtingus žmones, kurie grąžino Lietuvos valstybę į pasaulio žemėlapį kaip modernią, demokratišką ir gerbiamą šalį. Tais audringais ir atšiauriais metais mūsų tėvai kūrė teisingumo ir pagarbos žmogui principais grįstą valstybę. Šiandien mes kuriame atvirą, inovatyvią ir dinamišką Lietuvą. Politiniams viesulams siaučiant tiek Lietuvoje, tiek ir Pasaulyje verta prisiminti, kad mes švenčiame net tris Nepriklausomybės šventes per metus – valstybės susikūrimo, atkūrimo ir nepriklausomybės atgavimo dienas. Mūsų, mūsų tėvų, senelių ir mūsų vaikų ryžtas sukūrė Lietuvos valstybę, išlaikė ją širdyje, o išmintis ir susitelkimas atkūrė kiekvieną kartą, kai to reikėjo“. Baigdama sveikinimą, ji nuoširdžiai padėkojo lietuvių bendruomenei už nenuilstamą darbą, gyvenimą Lietuva, už kiekviena proga suteiktą pagalbą. Ir išreiškė viltį, kad jo ekscelencija prezidentas Gitanas Nausėda tesės pažadą ir atvyks į Lemontą. Visiems, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie jaunosios kartos ugdymo ir lietuvybės skatinimo, konsulė palinkėjo visokeriopos sėkmės.
Oficialioji minėjimo dalis baigėsi J.Sučylienės skaitomu savos kūrybos eilėraščiu „Laisvė“, kurio esmė pasakyta keturiose eilutėse: „ ... Šiandien ne vien valdžiukė kalta, / kad iš laisvės kelio liko tik takas...“.
Atsarginės Lietuvos kūrimo idėja
Meninę Vasario 16-ios minėjimo dalį pradėjo žymus dokumentinių filmų autorius, Amerikos lietuvių televizijos Čikagoje įkūrėjas Arvydas Reneckis. Jis susirinkusiems plačiai, išsamiai, vaizdingai ir suprantamai pristatė atvežto ir paruošto rodymui filmo „Nova Lituania“ jauną režisierių Karolį Kaupinį ir jo sukurtą filmą, kurio pagrindinė figūra – geografas, vienas įdomiausių XX a. tarpukario Lietuvos mąstytojų – Kazys Pakštas, daug svarstęs apie tai, kur Lietuva yra ir kur ji galėtų būti. Režisierius yra pastatęs du trumpametražius filmus: „Budėjimas“ ir „Triukšmadarys“, už antrąjį K. Kaupiniui buvo įteiktas Sidabrinės gervės apdovanojimas.
Pasak A. Reneckio, mintys apie atsarginę Lietuvą K. Pakšto neapleido visą jo gyvenimą. Kaip galimas „Atsarginės Lietuvos“ lokacijas jis svarstė Australiją, Naująją Zelandiją, Okeniją. Galiausia mąstytojas apsistojo ties Britų Hondūru (dabartinis Belizas Centrinėje Amerikoje, tuomet autonomiška Jungtinės Karalystės kolonija). Plačiau, išsamiau, per režisieriaus suvokimo prizmę apie garsų Amerikos lietuvį K. Pakštą, kurį jaunasis režisierius pasirinko filmo herojaus prototipu, asmeniškai bendravusiu su Antanu Smetona ir kitais to meto iškiliais žmonėmis, buvo rodoma filme „Nova Lituania“.
Ilgas savęs ieškojimas
Prieš filmo peržiūrą, trumpai apie save papasakojo ir pats režsierius K.Kaupinis. Jis gimė 1987 m. Vilniuje, su tėvais gyveno Šiaurės miestelyje. Pasak svečio, jo prisiminimai su Lietuvos nepriklausomybe susiję su Sausio 13-ąja.
„Kai baigiau mokyklą, Muzikos ir teatro akademija nerinko režisierių kurso, bet tuo metu neturėjau ir didelio užsidegimo studijuoti būtent ten. Man patiko istorija, literatūra, o iš lietuvių rašytojų – Jurgis Savickis, gal ne tiek jo darbai, kiek asmenybė, – susirinkusiems pasakojo režisierius. – Grojau orkestre, mes kasmet važiuodavome koncertuoti į Pietų Prancūziją, o Savickis ten gyveno po karo, turėjo vilą, tad skaitydamas jo atsiminimus galėdavau įsivaizduoti, kur jis mąsto tai, ką mąsto. Per jo atsiminimus vėrėsi visas Lietuvos diplomatų egzilyje gyvenimas, tai atrodė kažkaip kilniau, gražiau, žavingiau nei posovietinis Vilnius, kuriame augau. Kažkokia kita Lietuva, kuri egzistuoja, bet man yra nepažįstama. Nusprendžiau stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniaus universitete ir būti ambasadoriumi. Bet studijų metu vėl sugrįžo susidomėjimas kinu. Bakalauro darbui paprašiau leisti kurti filmą. Tada baigiau magistrantūrą, kelerius metus dirbau televizijoje, kūriau laidą „Pasaulio panorama“, per tą laiką padariau porą trumpametražių filmų ir ruošdamasis ilgametražiui išėjau kurti tik kino“.
Universalus K. Pakšto troškimas
„Studentaudamas pamačiau Rimo Tumino „Madagaskarą“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, sužinojau apie Kazį Pakštą. Tuo metu mane tiesiog sudomino idėja, kad jis turėjo mintį neva iškelti Lietuvą kažkur kitur. Paskui aš supratau, kad mintis buvo visai ne ta, ji buvo daug žemiškesnė, realesnė – atsarginė Lietuva. Tai buvo jo geopolitinis siūlymas sukurti atsarginę valstybę, vyriausybę egzilyje, jeigu kažkas atsitiktų tuomet egzistavusiai. Pakštas, būdamas geografas, daug keliaudamas ir besisukdamas intelektualiniame lauke, jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pastebėjo, kad Rytų Europa po truputį yra spaudžiama dviejų totalitarinių režimų, kurie vis labiau demonstruoja savo ekspansinius norus. Maždaug ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis tampa įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau visa tai užgrius ir Lietuvą. Iš vienos pusės, atrodo, kad tai yra gana racionali idėja, bet iš kitos pusės – man atrodo, kad tai tiesiog tikėjimas, jog kažkur kitur geografine prasme gali būti geriau negu čia, kaip ir religinis tikėjimas, kad kažkur anapus bus geriau negu čia. Ir tikėjimas, kad pasaulis gali būti toks, koks norėčiau, kad būtų, o ne toks, koks yra – tai vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimo variklių ir daugelio atsakymas į prasmės klausimą. Todėl Pakšto troškimas universalus, jis nėra būdingas tik tam laikui“, – apie sudominusią idėją ir jos autorių mintimis dalijosi K.Kaupinis.
Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ buvo publikuoti to meto K. Pakšto laiškai, kuriuose jis rašo apie paskutinę ekspediciją į Britų Hondūrą, kurios metu jis netgi buvo kalbėjęs su tuometine britų kolonijine valdžia dabartiniame Belize, bet tada britų imperija ėmė byrėti, ir realybė Pakštui vėl panaikino jo svajonės realizavimo galimybę.
Norėta atkurti to meto Kauną
Po pusantros valandos trukusio, bet neprailgusio filmo vyko žiūrovų diskusija su režisieriumi. Žmonės dėkojo už atgaivintą tautos istoriją, įdomų turinį, puikiai atliktus aktorių vaidmenis ir pateikė įvairių jiems iškilusių klausimų. Turbūt visiems buvo žingeidu išgirsti iš pirmų lūpų, kodėl filmas nespalvotas.
„Pirmiausia, kadangi veiksmas daugiausia vyksta tarpukario Kaune, ten jį ir norėjom filmuoti. Modernistinė architektūra buvo kaip raktas kinematografijai – minimalistinė estetika, kurios formose dažnai galima pastebėti daug tuščio ploto ir labai didelį dėmesį konkrečioms detalėms. Maždaug taip aš norėjau komponuoti ir kadrą, dėl to buvo svarbu, kad veiksmas vyktų tikrose tarpukario lokacijose. Daugiau niekur kitur ir tiek, kiek jų yra Kaune, mes neturim. Bet dalis jų gerokai apleistos. Nespalvotoje juostoje kino dailės prasme yra pigiau sutvarkyti fasadus, interjerus negu spalvotoje, nes mums nereikia jaudintis dėl gelumbės ar veikėjo kostiumo spalvos ir panašiai...
Antra, nespalvotame filme vienu svarbiausiu dalykų tampa kontrastas bei šviesotamsa, kurie tampa pagrindiniu įrankiu kuriant emocinį foną. Kai nereikia gilintis į spalvą, įrankiai supaprastėja, bet jais naudotis galima subtiliau. Groji ne visa klaviatūra, bet vos keliomis natomis, todėl tampi išradingesnis.
Dar vienas dalykas – juodai balta tarsi sukuria tradicinio istorinio filmo vaizdą, tačiau tuomet kameros judesį ar kompoziciją stengiamės sudabartinti, kad pakeistume žiūrovo nusistatymą, jog istorija – tai kažkas, įvykę praeityje. Kažkas, kas baigėsi, o dabar viskas kitaip. Istorija, kaip mes ją įpratę matyti, atgyja“- plačiai ir išsamiai paaiškino režisierius.
LB valdyba ir renginio dalyviai dėkojo K. Kaupiniui už skirtą laiką, nuoširdų bendravimą ir atidengtą kelią į XX a. pradžios Lietuvą.
LB valdybos narė Janina Sučylienė
