1943 m. balandžio 19 dieną prasidėjo keturias savaites trukęs Varšuvos geto sukilimas. Kartu su 1944 m. rugpjūtį įsiliepsnojusiu Varšuvos sukilimu jis – moraline prasme vienas svarbiausių ir tragiškiausių įvykių Lenkijos sostinės istorijos audinyje.
Abiejose Vyslos upės krantuose išsidėsčiusi Varšuva iki Antrojo pasaulinio karo buvo ne tik lenkų, bet ir žydų kultūrinis bei ekonominis centras. Tarpukariu mieste gyveno 1,3 mln. žmonių, iš kurių daugiau kaip 350 tūkst. - žydų. Tuometinė jų bendruomenė buvo pirma pagal dydį Europoje ir antra pasaulyje. Ją lenkė tik Niujorkas.
Praėjus mažiau nei mėnesiui nuo Varšuvos užėmimo, 1939 m. lapkričio 23 dieną Vokietijos civilinė administracija pareikalavo žydų ant rankos užsirišti baltą raištį su mėlyna Dovydo žvaigžde. Žydams imta drausti lankytis viešose vietose, kavinėse, teatruose, važiuoti viešuoju transportu ir pan. Žydų mokyklos, visuomeninės organizacijos buvo uždarytos, turtas ir verslai konfiskuoti.
Varšuvos žydų getas, į kurį buvo priversti persikelti visi Varšuvoje ir jos apylinkėse gyvenę žydų kilmės žmonės, buvo įsteigtas 1940 m. spalio 12 dieną. Lapkričio mėnesį getas buvo atskirtas nuo likusios miesto dalies trijų metrų aukščio saugoma sieną, apvedžiota spygliuota viela. Vos kiek daugiau nei vieną kvadratinio kilometro plotą užimančiame gete turėjo gyventi daugiau nei 400 tūkst. žmonių.
„Buvome nuolat alkani ir sušalę. Getas buvo siaubingai perpildytas, žmonių ten visad būdavo kaip dabar Londono Times aikštėje. Ir jie nuolat atveždavo naujų. Gete siautė šiltinė, žmonės mirė gatvėse, tiesiog ant šaligatvių. Pats tuomet buvau dar vaikas, mano teta gyveno prie vieno liūdnai pagarsėjusio kalėjimo. Atsimenu atvažiuojančius sunkvežimius, pilnus kareivių, atsimenu, kaip jie šokinėja iš to sunkvežimio ir muša visus, kas tik pasitaiko jų kelyje. Išgirdęs artėjant sunkvežimį, žinojai, kas tavęs laukia. Keletą kartų buvau jiems pakliuvęs, kai ėjau aplankyti savo tetos (...)“, – vėliau prisimins savo gyvenimą gete Edwardas Hermanas, kuriam geto likvidavimo metu pavykto pasislėpti ir išlikti gyvam.
1942-ųjų liepos 22-ąją SS ir pagalbinė policija pradėjo vykdyti masines deportacijas iš Varšuvos geto į Treblinkos mirties stovyklą. Mažiau nei per du mėnesius iš miesto buvo išvežti 265 tūkst. žmonės. Skaičiuojama, kad dar apie 35 tūkst. žuvo geto viduje.
1943-iųjų sausį SS pradėjo naują deportaciją. Jos metu siekta išvežti tūkstančius žmonių iš dar likusių gyvų 70–80 tūkst. į priverčiamojo darbo stovyklas. Visai pagrįstai manydami, kad juos veš į Treblinką, žydų slaptų pasipriešinimo organizacijų nariai nutarė gintis. Pajutę, kad getas gali pasipriešinti, naciai pasitenkino suėmę keletą tūkstančių žmonių, bet operaciją atšaukė. Tačiau vėl grįžo balandžio 19 dieną.
Būtent tą dieną prasidėjo keturias savaites trukęs geto sukilimas, vadovaujamas Mordechajaus Anielewicziaus, Dawido Moryso Apfelbaumo ir kitų. Žydų kovotojų grupės iš bunkerių bei slėptuvių apšaudydavo SS ir jų pagalbininkus pistoletais (šių ginklų turėta daugiausiai), šautuvais, apmėtydavo granatomis ir „Molotovo kokteiliais“.
Skaičiuojama, kad 2 tūkst. iki dantų ginkluotų vokiečių ir jų pagalbininkų priešinosi kiek daugiau nei tūkstantis žydų ir lenkų kovotojų (pastarieji rėmė sukilusius žydus ginklais ir patys surengė išpuolių). Pasipriešinimas buvo atkaklus, ir naciai nutarė sistemingai, kvartalas po kvartalo griauti bei deginti namus, paversdami getą pelenais. Tai buvo preliudas į visišką Varšuvos sunaikinimą.
Gatvių kautynių metu ir slapstydamiesi žuvo 7 tūkst. žydų, dar 7 tūkst. buvo išsiųsti į Treblinką. Kiti 42 tūkst. - į Poniatowo ir Trawnikų priverčiamojo darbo stovyklas. Po sukilimo numalšinimo Varšuvoje, vadinamojoje „arijų pusėje“, liko slapstytis apie 20 tūkst. žydų. Apie tūkstantis jų dalyvavo 1944-ųjų rugpjūčio 1 dieną prasidėjusiame Armijos Krajowos (AK) organizuotame Varšuvos sukilime, kurio metu tikėtasi išvaduoti miestą iki įžengiant į jį Raudonajai armijai.
Sukilimas, kad ir kaip narsiai kovėsi sukilėliai, žlugo, ir 1944-ųjų spalį Varšuvos centras asmeniniu Adolfo Hitlerio įsakymu buvo sulygintas su žeme. Skaičiuojama, kad mieste sausio 17 dieną į Varšuvą įžengus sovietams mieste buvo likę 174 tūkst. gyventojų. Ir tik 11 500 žydų.
Šiandien abu Varšuvos sukilimai labai dažnai minimi kartu. Kaip dviejų didžiausių Varšuvoje gyvenusių tautų – žydų ir lenkų – beviltiška, tačiau neįtikėtinai drąsi pastanga nepasiduoti okupantams.
