Daugiau 
 

Vakarykštė apokalipsė

11/11/2016 Aidas
nesterenka-1018

Ponai ir ponios, laikas kasti požemines slėptuves nuo bombų.

Atsitiko baisiausia, kas galėjo nutikti. Tokio masto katastrofos pasaulis nematė net ne nuo 1933-ųjų, kai Vokietijoje (tačiau vis dėlto ne JAV!) į valdžią atėjo Hitleris (kuris, beje, nė vienuose alternatyviuose rinkimuose nesutraukė tokio palaikymo kaip Trumpas). Ir net ne nuo 1917-ųjų, kai Rusijoje į valdžią atėjo komunistai – nes Rusija buvo, yra ir bus blogis prie bet kokio režimo. Vėliavų spalvos didelės reikšmės tam neturi.

Ne. Paskutinį kartą kažkas panašaus žmonijos istorijoje vyko 476-aisiais metais, kai sužlugo Romos imperija ir atėjo galas Antikos civilizacijai.

Panašumų nemažai – tuomet, kaip ir dabar, dauguma nesuprato tikrosios to, kas įvyko, reikšmės. Daugeliui atrodė, kad iš esmės neįvyko nieko ypatingai baisaus. Pamanykit tik – svarbiausioje ir galingiausioje Vakarų valstybėje eilinį kartą pasikeitė valdžia. Tiesa, tąkart tai įvyko ne demokratiniu, o jėgos keliu, tačiau tuometiniame istoriniame kontekste tai visiškai atitiko normą ir tradiciją. Na taip, vienas uzurpatorius eilinį kartą nuvertė kitą (tiksliau – jo mažametį sūnų, ką tik ankstesniojo uzurpatoriaus pasodinto į sostą). Eilinis „imperatorius karys“, o skirtumas tik tas, kad jis sau nepasiėmė imperatoriaus titulo, o formaliai pripažino save Rytų imperijos imperatoriaus vasalu ir išsiuntė imperatoriškąsias regalijas į Konstantinopolį. Atrodytų, tai netgi labai teigiamas dalykas – susijungia dvi galingos valstybės. Make Roma great again.

Odoakras visai nebuvo laukinis barbaras. Lyginant su Trumpu – vėlgi, nepamirštant visiškai skirtingų istorinių kontekstų – jis buvo dar visai civilizuotas. Romos imperijos karvedys, ankstesnio imperijos valdovo gvardijos vadas ir jo bičiulio sūnus – akivaizdu, kad jis priklausė privilegijuotajam visuomenės sluoksniui. O ir sukilo jis prieš savo valdovą ne šiaip sau, o kovodamas su melaginga ir korumpuota sistema (tas atsisakė mokėti samdiniams, su kurių pagalba užėmė valdžią, o vietoj to pasiuntė Odoakrą rinkti naujų samdinių; Odoakras tuomet nusprendė, kad jam tie samdiniai bus reikalingesni, o jis su jais sąžiningesnis – beje, jis jų iš tiesų neapgavo). Išskyrus imperatoriaus titulo atsisakymą, Odoakras išlaikė visus Romos imperijos institutus tokius, kokie jie buvo iki tol. Teismus, titulus, konsulus (iš pradžių, ties, jie buvo atšaukti, tačiau greitai vėl sugrąžinti), Senatą – viskas liko kaip buvę. Skirtumas, ties, tik toks, kad Senatas globalinių klausimų nebesprendė, o visą savo dėmesį skyrė išimtinai vietiniams reikalams. Tačiau ir tai – kaip, greičiausiai, nemažai žmonių tuo metu manė – naudinga, žiūrint iš vietinių interesų taško, tiesa? Mažai kas suprato, kad taip baigėsi ne tik Pax Romana – taika, palaikoma Romos imperijos galybės – bet ir didžioji Antikos civilizacija. Kad ateityje laukia tik siaubinga tūkstantmetį besitęsusių Tamsiųjų amžių praraja.

Bet kokios istorinės analogijos (juo labiau, kai kalba eina apie tokio skirtingo lygio civilizacijas), be abejo, yra sąlyginės, o tarp jų visada galima rasti daugybę skirtumų. Tačiau pagrindinis principas nesikeičia: civilizacijas sugriauna ne atvykę barbarai – jos susinaikina save iš vidaus. Prarasdamos valią priešintis blogiui, išduodamos savo vertybes ir idealus, nenorėdamos matyti toliau savo nosies, o kartais ir sąmoningai pasielgia, kad kažkam kažką „parodytų“. Ir tada barbarui jau nebėra poreikio kovoti mūšio lauke – kadaise nenugalimų herojų palikuonys patys pasikviečia jį ir atiduoda jam valdžią. Arba, atranda tokį veikėją savo tarpe: parenka patį įžūliausią, šiurkščiausią, kvailiausią ir labiausiai nesusigaudantį pasaulyje. Tai vargiai ar tinka Odoakrui, tačiau Trumpui – kuo puikiausiai.

Šį straipsnį rašau naktį po rinkimų, tad man Apokalipsė įvyko vakar. Jums, skaitantiems šį straipsnį, nuo jos jau praėjo kelios dienos. Tačiau dauguma vis tiek, ko gero, nesuvokia, kad gyvena postapokaliptiniame pasaulyje. Kaip tai postapokaliptiniame? Pastatai nesugriuvę, po dykynes nesitrainioja mutantai ir šarvuotais visureigiais nesivažinėja odiniais drabužiais vilkintys chuliganai. Toliau veikia parduotuvės, nedingo nei elektra, nei internetas, skraido lėktuvai, leidžiami laikraščiai su Trumpo karikatūromis ir panašiais į maniškį straipsniais ir niekas už tai nėra sušaudomas ar bent jau įkalinamas. Taip, kažkokia velniava darosi biržose, bet mes gi juk akcijų neturime. Taip, iš džiaugsmo krykštauja pačios šlykščiausios pasaulio padugnės (ir ne tik rusiškos) – tačiau į juos galima nežiūrėti ir jų nesiklausyti. Rusai, beje, džiūgauja veltui – bent jau dėl to, kad dėl dabar jau neišvengiamo pasaulinės ekonomikos žlugimo, smuks ir naftos kainos. Taip, kol kas tik tai. Tačiau Trumpas juk dar nė pareigų neperėmė. O štai jau paskui...

Kažkaip prisiminiau dar vieną istoriją. Šįkart ne pasaulinę, o asmeninę, aprašytą vieno patologo-anatomo knygoje. Istorija apie tai, kaip vienas kvailys, įskaudintas jį atstūmusios moters ir ant jos supykęs, pririjo kažkokių radioaktyviųjų medžiagų, prie kurių turėjo prieigą darbe. Pradžioje jis nieko nepajuto. Pirmosiomis dienomis jis jautėsi sveikut sveikutėlis. O štai paskui kad prasidėjo... Ir buvo skausmingiau bei tęsėsi kur kas ilgiau nei jis tikėjosi. Galiausiai jis mirė net ne nuo vienos, o nuo penkių skirtingų vėžio formų.

Štai taip ir tie, kas balsavo už Trumpą – iš pykčio Obamai, Clinton, demokratams, migrantams, svetimšaliams, bet kam (nepaisant to, kad dauguma jų pretenzijų ir pasipiktinimų turi labai realų pagrindą ir yra visiškai pateisinamos!) – pasielgė taip pat kaip tas kvailys. Tiksliau – dar kvailiau. Tas bent jau iš tikrųjų norėjo nusižudyti ir tai jam pavyko – tegu ir tokiu būdu, kurį jis spėjo tūkstantį kartų prakeikti. Tačiau balsavusieji už Trumpą, regis, nei patys mirti nenorėjo, nei visos Amerikos paskui save į kapą nusitempti. Tik dabar jau niekas neklaus, kas ko norėjo...

Kas dabar bus – ne, ne rytoj ir net ne sausį, bet artimiausioje ateityje? Ogi bet kas – neatmetant net ir branduolinio karo galimybės (aš ne kartą rašiau apie tai, kad jis yra neįmanomas valdant bet kokiams sveiko proto prezidentui). Greičiausiai Amerika branduoliniame kare nedalyvaus (bent jau aktyviai) – kaip tik dėl to jis ir tampa įmanomu, mat taip yra atrišamos rankos Putinui (o gal ir ne tik jam). Tačiau maža mums vis tiek nepasirodys – nei ekologiškai, nei ekonomiškai. Nors ekonomika žlugs ir be karo – ko daugiau galima tikėtis, kai prezidentu išrenkamas „verslininkas“, besididžiuojantis tuo, kad patirti milijardiniai nuostoliai leido jam ilgus metus nemokėti mokesčių? NATO griūtis, didžiulis karas Europoje, kruvinas chaosas visoje Eurazijoje – visa tai yra labai tikėtini scenarijai, galintys įvykti po to, kai Amerika nustos būti laisvojo pasaulio ramsčiu. Ukrainai jau dabar reikia ruoštis didžiuliam karui, kuriame kovoti jai teks vienai – draugų pas ją daugiau neliko (tiksliau, liko vieninteliai ištikimi jos draugai ir bendražygiai Baltijos šalys, tačiau jų galimybės pagelbėti... na, patys suprantate). Izraelio, kur dauguma palaikė Trumpą, laukia tas pats likimas, tik kiek vėliau. Ar įmanomos politinės represijos pačioje Amerikoje? Tai žinoma. Prie Josepho McCarthy jau buvo, o jis net nebuvo prezidentu. Rasiniai mūšiai, teroristiniai išpuoliai su tūkstančiais aukų? Dar ir kaip. JAV iširimas? To atmesti taip pat negalima.

Respublikonų partijos tikėtinai laukia politinė mirtis, kaip įsčių, pagimdžiusių pabaisą. Tačiau tai tikrai nėra pati didžiausia problema.

O gal mes vis dėlto išgyvensime. Galų gale, juk per visą Jungtinių Valstijų istoriją keturi prezidentai buvo nušauti, kai kurie mirė patys – Trumpas juk jau nebe jaunuolis (aš nieko nekurstau ir neraginu, tiesiog analizuoju įvairius variantus). O gal nutiks stebuklas ir Europoje iš kairiųjų „tolerastų“ ir dešiniųjų putinofilų atsisijos – ir paims viršų! – sveikos politinės jėgos. Nors šito aš per daug nesitikėčiau.

Tai ką mums dabar visiems daryti? Neatidėlioti rytojui to, ką norisi padaryti šiandien. Įgyvendinti visas svajones, kokias tik įmanoma, vietoj to, kad taupytume senatvei ar juodai dienai. Nes juoda diena jau atėjo, o rytojaus mums jau gali ir nebebūti.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu