„Su Baltarusija mus sieja ilgametė kultūrinė, leidybinė veikla. To bendravimo vaisiai – keliasdešimt mano autorinių knygų, išleistų baltarusių, rusų kalba. Kiekvienoje knygoje regėdamas užrašą „versta iš lietuvių kalbos“ jaučiu pasididžiavimą, kad Lietuvos vardas sklinda kaimyninėje valstybėje ir ne tik joje“, – straipsnyje „Draugauti – vadinasi, duoti ir gauti“ rašo žurnalo „Žvaigždutė“ vyr. redaktorius Jeronimas Laucius.
J. Lauciaus knyga „Tavo sėkmės kelias“ buvo išleista Minske leidykloje „Počatkovaja škola“ (Pradinė mokykla). Ji taip pat, kaip ir Lietuvoje, atrado savo skaitytoją, yra išleisti keli pakartotini leidimai.
Leidykla „Adukacija i vychavanne“ (Mokymas ir auklėjimas) leidžia J. Lauciaus parašytas psichologinės tematikos knygas: „Atsisveikinu su depresija“, „Laiškai iš Vasaros 5“, „Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį“ ir kt.
J. Lauciaus knygą „Jei Tau sunku“, kurios Lietuvoje nuo 1992 m. išėjo net 5 leidimai, išleido Minsko leidykla „Četyre četverti“ (Keturi ketvirčiai). Šios leidyklos direktorė, aktyvi visuomeninė veikėja Lilijana Ancuch, noriai bendrauja su Lietuvos autoriais.
Kaip teigia J. Laucius, antra pozityvioji bendravimo su baltarusiais pusė yra žmogiškieji santykiai. Pirmosios J. Lauciaus knygos, išleistos Baltarusijoje, buvo „Žvėrelių olimpiada“ ir „Baltarusių kalbos abėcėlė “. Ją išleido „Belsajuzdruk“.
„Su šios firmos buvusiu direktoriumi Jurijumi Chmyrovu mane sieja jau daugiau nei 20 metų draugiški ryšiai. Jis tuomet mane supažindino su kitomis leidyklomis, su kuriomis nenutrūksta bendravimas iki šiol. Aktyviai bendrauju ir su leidyklos „Adukacija i vychovanne“ direktoriumi Nikolajumi Supranovičiui. Jis visada kviečia į savo leidyklos kultūrinius renginius. Šiais metais pakvietė dalyvauti Tarptautinėje Varšuvos knygų mugėje. Visas 4 dienas „maudėmės“ knygų jūroje, ieškojome naujų kontaktų, - rašo J. Laucius. - Ypač daug ir prasmingai bendraujame ir su žinomu baltarusiu rašytoju Alesiu Karliukevičiumi, kuris 20 metų būdamas leidyklos „Literatura i mastactva“ (Literatūra ir menas) direktoriumi, išleido baltarusių kalba mano knygą „Azbuka bespieki“. Vėliau jis buvo leidybos namų „Zviazda“ (Žvaigždė) direktorius. Bendrauti – vadinasi, duoti ir gauti. Bendravimo ryšius stiprina ir tai, kad nuo 2009 metų, kaip ir žinomas rašytojas, žurnalistas Vytautas Žeimantas, esu Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, dalyvauju Baltarusijos rašytojų suvažiavimuose, atrandu daug naujų kūrybinių idėjų.“
Vytautas Žeimantas – baltarusių rašytojų vertėjas
Žurnale didelį apžvalginį straipsnį „Lietuva – Baltarusija: su kaimynai reikia draugauti“ paskelbė Baltarusijos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vytautas Žeimantas.
„Pradėjęs bendrauti su Minsko laikraščio „Zviazda“ kolegomis, susidomėjau lietuvių ir baltarusių kūrybiniais ryšiais. Savo tyrimus pradėjau nuo XIX-XX amžių sandūros, nuo laiko, kai prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, suklestėjo jų literatūra gimtąją kalba. Čia ypač išsiskyrė Vilnius, kuriame, pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus ir prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo spauda, leidžiama baltarusių kalba, - rašo V. Žeimantas. - Vilniuje 1905 metais išėjo pirmasis laikraštis baltarusių kalba „Naša dolia“. Beje, jį spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje iki 1924 metų. Kai caro valdžia šį laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį „Naša niva“, kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir sugebėjo stipriai konsoliduoti baltarusių tautą. Abejuose laikraščiuose dirbo Alaiza Paškevič-Ciotka, broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, ir Ivanas Lucevičius, būsimasis garsusis Janka Kupala. Laikraščiuose bendradarbiavo Vilniaus baltarusių inteligentijos žiedas – rašytojai Zmitrokas Biadulia, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Jakubas Kolasas, Konstancija Bujlo ir kiti. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais, rašytojais.“
Įdomu ir tai, kad tuomet savo literatūrinį kelią būsimieji garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir Maksimas Tankas irgi pradėjo Vilniuje. Čia gyveno, kūrė ir daug kitų baltarusių poetų, rašytojų, švietėjų – Janka Bylina, Kazimieras Svajakas, Aleksandras Ziazulia, Zoska Veras, Natalija Arsenjeva... Kiekvienas jų – įdomi ir dėkinga tema, pilna literatūrinių atradimų.
„Netrukus supratau, kad norint gilintis į lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius reikia, mažų mažiausia, pramokti skaityti baltarusių kalba. Greitai pajutau ir norą versti iš baltarusių kalbos. Iš pradžių didelės apimties darbų nesiėmiau. Verčiau baltarusių rašytojų Lidzijos Arabei ir Georgijaus Marčiuko miniatiūras, Volgo Karatkevič ir Alesiaus Karliukevičiaus pasakas, Maksimo Tanko ir Maksimo Hareckio prisiminimus. 2015 metais užbaigiau ir didesnės apimties knygos vertimą: Jeronimo Lauciaus vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės“ išleido lietuvių kalba Alesiaus Karliukevičiaus apysaką vaikams „Šuburšuno nuotykiai“, - rašo V. Žeimantas.
Netrukus V. Žeimanto literatūrinę veiklą pastebėjo baltarusiai. 2010 m. pakvietė jį stoti į Baltarusijos rašytojų sąjungą.
Baltarusių rašytojas Alesius Karliukevičius
Žurnale paskelbtos dvi Baltarusių rašytojo Alesiaus Karliukevičiaus pasakos, kurias iš baltarusių kalbos išvertė V. Žeimantas.
Smalsusis kodėlčius Timofejus, mažas, neaiškios kilmės padarėlis Šuburšunas, kiti pasakų herojai - jau gerai žinomi Baltarusijos vaikams. Jie savaime neatsirado. Juos sukūrė ir į gyvenimą paleido lengva rašytojo Alesiaus Karliukevičiaus ranka. Jo pasakų herojai jau seniai keliauja po Baltarusijoje leidžiamų vaikų žurnalų ir laikraščių puslapius. Patenka ir į knygas. Iš pradžių jie kalbėjo tik baltarusiškai. Vėliau, vertėjų dėka, prakalbo rusiškai, ukrainietiškai, dabar, V. Žeimanto dėka, - ir lietuviškai.
A. Karliukevičius yra žinomas baltarusių rašytojas. Jis gimė 1964 m. Jo gimtinė - Minsko srityje, Puchavickio rajone. Vaikystė, praleista gražioje kaimiškoje aplinkoje, jam paliko neišdildomą įspūdį. Baltarusiškas kaimas, kaimiška aplinka, čia gyvenantys žmonės su sava savimone jam tapo mieli, suprantami, todėl ir dažni jo sukurtose knygose.
Jo kelias į rašytojus ėjo per žurnalistiką. 1985 m. Lvove jis baigė aukštuosius mokslus, tapo kvalifikuotu žurnalistu. Buvo priimtas į Baltarusijos žurnalistų sąjungą. Dirbo respublikiniuose laikraščiuose „Zviazda“, „Čirvona zmena“, „Litaratura i mastactva“, kitur.
A. Karliukevičius aktyviai reiškėsi ir leidybiniame darbe. 2006-2011 m. buvo leidyklos „Litaratura i mastactva“ direktorius, 2012-2016 m. – ir leidybos namų „Zviazda“ direktorius-vyriausiasis redaktorius.
Publicistika, vėliau ir grožine kūryba A. Karliukevičius užsiima nuo jaunystės. Tačiau pirmosios knygos pasirodo, kai jam sukanka trisdešimt metų. 1994 m. Minske baltarusių kalba išeina jo pirmoji knyga „Sugrįžimas į... Baltarusiją“, 1997 m. – „Už Citaukos – Slabada“, 1998 m. – „Puchaučinos literatūrinis žemėlapis“, 1999 m. – „Tolimi ir artimi gentainiai“, 2013 m. - „Šuburšuno nuotykiai, 2014 m. - „Brolybė” ir kitos knygos.
A. Karliukevičius buvo priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Yra respublikinės premijos „Už dvasinį atgimimą“ laureatas.
Volga Karatkevič apie Naručio ežero sakmes
Volga Karatkevič – antroji baltarusių rašytoja, pristatyta „Žvaigždutėje“. Ji daug metų dirbo Naručio nacionaliniame parke. Jos pagrindinė profesija – ekologinė edukacija ir auklėjimas. O laisvą laiką atiduodavo kūrybai. Ji tapė gražius Naručio peizažus, iš gamtos turtų kūrė dekoratyvinius kūrinius, rengė jų parodas, rašė scenarijus televizijai, pjeses, eilėraščius, apsakymus, sakmes. Visa jos grožinė kūryba surišta su gamta. Ji gražiai sudvasindavo gamtą, siekdama atskleisti žmogaus ir gamtos harmonijos paslaptis. Ir darė tai pasitelkusi įvairius literatūros žanrus, sėkmingai supindama realius ir nerealius pasaulius, neretai sužmogindama gamtos reiškinius, išleisdama juos pakeliauti žmogaus takais. Ji – Baltarusijos rašytojų sąjungos narė.
Alaiza Paškievič (Ciotka) veikė Vilniuje
Alaiza Paškievič (1876-1916) – baltarusių poetė, publicistė, baltarusių tautinio atgimimo veikėja – irgi pristatoma „Žvaigždutėje“. Jos literatūrinis slapyvardis Ciotka (Teta), o gyvenimas buvo labai surištas su Vilniumi, lietuviais. 1894-1900 m. ji mokėsi Vilniuje, mergaičių seminarijoje. Aukštojo mokslo siekė Sankt Peterburge, Krokuvoje, Lvove. 1904 m. grįžusi į Vilnių, bičiulio ir rašytojo Jono Biliūno padedama įsidarbino felčere Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Artimai bendravo su dailininku M. K. Čiurlioniu, Marija Šlapeliene, kitais. 1911 m. Vilniuje, šv. Rapolo bažnyčioje, ištekėjo už inžinieriaus ir Lietuvos socialdemokratų lyderio Stepono Kairio, vėliau tapusio Vasario 16-osios akto signataru.
Vilniuje Ciotka įsitraukė į baltarusių kultūrinę veiklą, suorganizavo dramos mėgėjų būrelį, rašė baltarusių žurnalui „Naša niva“, redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Lučynka“, dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. Rašė ugningus eilėraščius, publicistinius tekstus, kviečiančius nuversti carinį jungą. Aktyviai kovojo už baltarusių kalbos išsaugojimą, platesnį vartojimą. Belankydama sergančiuosius šiltine, pati užsikrėtė ir mirė. Naujojoje Vilnioje yra gatvė pavadinta jos vardu.
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
