Neseniai lankiausi katalikių moterų konferencijoje. Šis renginys buvo ne tik balzamas jame susirinkusių nusiplūkusių motinų nervams, tačiau jo metu Šventoji Dvasia man suteikė nuostabią įžvalgą apie nematomą kryžių, kurį žmonės, susiduriantys su vaisingumo iššūkiais, yra kviečiami nešti.
Apie tai parašiau savo tinklaraštyje, užmerkiau akis ir sukalbėjau maldą prieš tai paskelbdama, kadangi man pasirodė, jog galbūt pernelyg arogantiška man, šešių vaikų motinai, kalbėti apie porų, kovojančių su nevaisingumu arba su per dideliu vaisingumu, patirtis.
Tačiau atsivėrimai, sekę po mano įrašo tinklaraštyje, buvo man visiškai netikėti ir niekada nepatirti. Moteris, kuri anksčiau jautėsi nematoma praktikuojančių katalikų terpėje, pasidalijo su manimi savo skausmu, gyvendama „kontrkultūrinį“ gyvenimą – tai yra būdama radikaliai atvira gyvybei, tačiau neturinti didelės šeimos, kuri būtų matomas šios rezistencijos ženklas.
Moteris pasidalijo sielvartu, kad pasaulietinė kultūra juos giria dėl šių „atsakingo“ požiūrio į šeimos dydį, o tuo pat metu kiti giliai tikintys katalikai arba laido nepagalvotas užuominas, arba, dar blogiau, kvestionuoja šios poros norą būti atvirai gyvybei. Ir tada aš suvokiau skausmą, apie kurį anksčiau nesusimąstydavau. Mano širdyje suskambo vienintelis žodis: sudaiktinimas.
Aš tiesiog suakmenėjau. Sudaiktinimas? Mes? Juk mes tokie pavyzdingi šia prasme. Tai juk sekuliarusis pasaulis, mirties kultūra, kontraceptinis mentalitetas sudaiktina vaikus! Tačiau tikrai ne mes. Tai jie, kurie vaikus traktuoja kaip tai, ką galima užsisakyti pagal savo tvarkaraštį ar sąskaitą banke ir penkerių metų planus. Tai jie, kurie vaikus suvokia kaip produktus, kuriuos norint galima pagaminti ar sunaikinti, pirkti ir parduoti dirbtinio apvaisinimo klinikose ar surogatinės motinystės būdu, panašiai kaip gyvulius. Tai jie, bet ne mes. Mes nesudaiktiname vaikų!
Tačiau, kai aš iš tikrųjų pabandžiau suvokti, ką man Šventoji Dvasia norėjo atskleisti, turėjau pripažinti, jog kartais mąstydama apie kitus parapijos narius ir supratusi, kad mūsų šeima joje didžiausia, pagalvodavau: „Mes tikriausiai esame vienintelė šeima, ištikima visam Bažnyčios mokymui. Netgi sunkiausioms jo dalims.“ Taigi, turėjau sau pripažinti, kad kartais aš savo vaikus traktuodavau kaip atsidavimo Dievui ženklus, taigi paversdama juos tėvų ištikimybės Kristui objektais.
Tada susimąsčiau apie kalbą, kurią mes, katalikai, vartojame, kalbėdami apie šeimos dydį. Mes sakome: „Aš turiu tik tris vaikus“ arba „Mes turime tik du“. Iš dalies tokia kalba yra gynybinė, tai sužeistos širdies kalba, bandant save apginti nuo naujų žaizdų. Tačiau ar tai ir ne sudaiktinimo kalba? Tai kalba, kuri nuplėšia kiekvieno vaiko nepaprastą unikalumą ir paverčia jį skaičiuku buhalterijos knygoje. Tokia pati kalba skamba ir tokiose replikose, kaip: „Vienas vaikas – puiki pradžia. Jūs dar jauni“ arba „Visada galima įsivaikinti“.
Tokie žodžiai ir supratimas yra puikus ginklas priešo rankose. Todėl, kad iš šio jie ir kyla. Kas labiau galėtų gąsdinti nelabąjį šioje vis labiau sekuliarėjančioje kultūroje, jei ne žmonės, kurie maištauja prieš mirtį ir kontraceptinio mentaliteto bergždumą? Velniškuose spąstuose, kuriuose vaikai suvokiami kaip našta ir mūsų gerovės vagys, tai mes, kurie esame atviri gyvybei, atsiduriame priešo taikiklyje.
Taigi, nelabajam nepavykus mūsų palenkti mirties kultūros pusėn, jis bando apnuodyti mūsų sielas kitu būdu. Jis siekia privesti mus garbinti vaikus taip, kad tai artėja prie stabmeldystės. Ar fetišizmo. Ir nuo šios akimirkos vaikai nustoja būti svarbūs dėl to, kad jie yra unikalios sielos, sukurti pagal Dievo paveikslą, tačiau tampa svarbūs todėl, jog jie – tai pasipriešinimo nelabojo žabangoms ženklai, į kuriuos kaip tik ir patenkame.
Tad kas gi mums lieka? Manau, vieta, kur liejasi malonė. Tai vieta, kur mes pasitikime vieni kitais, kad galėtume parodyti savo žaizdas, ten, kur mes žengiame papildomą žingsnį, kad galėtume padėti kitiems nešti jų kryžius. O labiausiai – tai vieta, kur mes atmename, jog vaikai nėra pilnatvės skaičius ar ženklas, tačiau unikalūs mylinčio ir gailestingo Dievo kūriniai.
Cari Donaldson – šešių vaikų motina, mokanti juos namuose, apie tikėjimą ir šeimyninį gyvenimą rašanti tinklaraštyje clan-donaldson.com
