Apskritai, už grotų dabar jam, ko gero, būtų pati saugiausia vieta. Nes kitaip jo gali laukti panaši lemtis kaip ir kitų Rusijai atitarnavusių ir Kremliui jau nebereikalingų pėstininkų. Tokių, kaip, pavyzdžiui, buvęs Rusijos spaudos ministras ir Putino patarėjas Michailas Lesinas, stovėjęs prie dabartinės Rusijos propagandos imperijos ištakų. Lygiai prieš dvejus metus jis buvo mirtinai sumuštas beisbolo lazda (ar panašiu daiktu) tiesiog savo numeryje viešbutyje „Dupont Circle“ Vašingtone. Kitą dieną jis turėjo vykti į JAV Teisingumo ministeriją, kad duotų parodymus apie propagandinio televizijos kanalo „Russia Today“ veiklą. Deja. Didelei Amerikos gėdai, tuomet mūsų teisėsaugininkai (kaip ir anksčiau jų britų kolegos Aleksandro Litvinenkos ir daugybės kitų aukų atveju) nusprendė netirti įžūlaus nužudymo, įvykdyto rusų slaptųjų tarnybų smogikų tiesiog mūsų sostinėje, ir paskelbė šią žūtį nelaimingu atsitikimu (kaip tame anekdote: „užkliuvau, nugriuvau, ir taip 18 kartų“). Tačiau labai tikiuosi, kad augant pasipiktinimui Rusijos nusikalstamos veiklos Amerikos adresu mastais, galiausiai bus sugrįžta ir prie šios bylos. Pagaliau dabartiniams Vakarų lyderiams po truputį ir iš lėto aiškėja (jiems, kaip kokioms žirafoms ar jūrų kiaulytėms, tokie procesai truputį užtrunka), prie ko veda taikdariška rusų agresorių ir žudikų „neerzinimo“ politika (nors, tiesą sakant, tai labai aiškiai ir populiariai paaiškino tuo metu dar ne prezidentas Ronaldas Reaganas savo garsiojoje 1964 metų spalio 27 dienos kalboje Los Andžele – prieš 53 metus!).
Be to, Rusijos karo prieš Jungtines Valstijas informacijos (tiksliau, dezinformacijos) fronte mastai pasirodė esantys kur kas reikšmingesni, nei buvo manyta dar visai neseniai. Naujausiais duomenimis, „trolių fabrikas“ nusipirko reklamos 120 „Facebook“ puslapių, kuriuose nuo 2015 metų sausio iki 2017 metų rugpjūčio buvo publikuota apie 80 tūkstančių įrašų; dar 120 tūkstančių publikacijų buvo patalpinta iš 170 „Instagram“ paskyrų. Priskaičiuojant pasidalinimus, šį turinį pamatė 126 milijonai amerikiečių. Šimtas dvidešimt šeši! Tai 44 % visų Jungtinių Valstijų interneto vartotojų (2016 metų duomenimis, JAV yra 287 milijonai interneto vartotojų), 63 % visų užsiregistravusių rinkėjų (iš viso jų yra 200 milijonų) ir net 92 % (!) visų, balsavusiųjų prezidento rinkimuose (136,6 milijono). Be to, socialiniame tinkle „YouTube“ rusų „troliai“ sukūrė 17 kanalų, į kuriuos buvo įkelti 1 108 vaizdo įrašai, kurie nuo 2015 metų gegužės iki 2016 metų sausio surinko „kuklius“ 309 tūkstančius peržiūrų. Dar 1,4 milijono pranešimų buvo paviešinti 2 752 „Twitter“ paskyrose. Tikėtina, kad ir šie skaičiai dar nėra galutiniai, o geriau užsimaskavusiems „troliams“ pavyko išvengti demaskavimo ir paskyros užblokavimo (bent jau taip teigia jie patys).
Be abejo, būtų nekorektiška tvirtinti, kad 92 % amerikiečių rinkėjų balsavo paveikti rusų propagandos. Ne visi 126 milijonai dalyvavo rinkimuose (ar apskritai turėjo teisę juose dalyvauti), o svarbiausia – toli gražu ne kiekvienas žmogus, pamatęs propagandinę medžiagą, užkimba ant propagandininkų kabliuko (nors nereikia ir nuvertinti manipuliatorių, dirbančių su Vakarų auditorijomis, naudojamų technologijų – jos tikrai nėra tokios bukos kaip tos, kurios naudojamos „gimtosioms masėms“, prilipusioms prie TV ekranų ir godžiai praryjančioms bet kokį šlamštą, jei tik jis yra prorusiškas ir antivakarietiškas). Ir vis dėlto, tokių skaičių fone skambantys pareiškimai, kad, neva, rusų bandymai įsikišti į Amerikos rinkimus negalėjo paveikti rinkimų rezultatų, skamba nelabai įtikinamai. Juo labiau, kai žinome, kad propaganda per socialinius tinklus tebuvo viena iš kišimosi į rinkimus formų.
Beje, visas šis reikalas taip pat aktualus ir diskusijai apie stambių korporacijų monopolijos žalą – ypač, kai korporacijos oficialiai nėra laikomos monopolijomis, tačiau faktiškai yra aprėpusios visą rinką. Jų blogis yra ne tik tame, kad jos gali nusispjauti (ir nusispjauna) ant konkretaus vartotojo interesų, pirmiausia dėl to, kad tokių vartotojų pas juos yra šimtai milijonų, o vieno (ar net tūkstančio) nepasitenkinimo niekas nė nepastebi, ar dėl to, kad tam nepatenkintam vartotojui nėra kur trauktis, nes praktiškai neegzistuoja jokių kitų alternatyvų. Jų blogis taip pat yra tame, kad jos yra galingiausias bet kokio kenksmingo poveikio stiprintuvas ir platintojas, kuriam pakanka įveikti tik vieną apsaugą, kad įgytų visuotines globalinio poveikio galimybes. Jei 90 % kompiuterių turi tą pačią operacinę sistemą, pakanka vienos „spragos“ joje, kad būrys programišių įsibrautų į milijonus kompiuterių visame pasaulyje. Jei absoliuti žmonijos dauguma naudojasi „feisbuku“, „tviteriu“, „guglu“, tai visiškai nedidelis interneto diversantų biuras („RBC“ tyrimo duomenimis, „amerikietiška kryptimi“ dirbo apie šimtas „trolių fabriko“ darbuotojų) labai lengvai gauna galimybę savo dezinformacija apnuodyti 126 milijonus amerikiečių. O štai jei tokių paslaugų tiekėjų būtų daug, ir, svarbiausia, jei jie visi būtų lygiaverčiai (o ne kaip dabar – vienas gigantas, kurio šešėlyje strikinėja beveik nepastebimi nykštukai), tai tada piktadariams, įsilaužinėjantiems į kompiuterius ir į smegenis, jų užduotis taptų daug sudėtingesne.
Beje, rusų programišiai ne tik įsilaužinėja į politinių veikėjų elektroninio pašto serverius ar elekronines balsavimo sistemas. Jiems nieko nereiškia imtis ir paties banaliausio, tiesiog nusikalstamo reketo. Štai Švedijos televizijos „SVT“ žurnalistai išsiaiškino, kas vieno (mažiausiai vieno!) iš virusų, šifruojančių aukų duomenis ir reikalaujančių išpirkos už iššifravimą, pėdsakai veda į Sankt Peterburgą. Ir tik nepulkite, prašyčiau, man dabar aiškinti, kad tai tėra paprasčiausi vagys, kokių netrūksta kiekvienoje šalyje. Nejaugi dar yra rimtai tikinčių, kad Rusijoje, kur žmonės yra sodinami į kalėjimus už anoniminius komentarus, gali veikti programišių grupuotės, nekontroliuojamos FSB? Ne, tai nereiškia, kad kiekvienas iš Rusijos kilęs kompiuterinis virusas yra sukuriamas „kontoros“ užsakymu – tačiau „kontora“, kaip minimum, į tokią veiklą žiūri atlaidžiai arba palankiai. Kuo daugiau blogio ir chaoso pasaulyje, tuo jiems geriau.
O tuo metu pačioje blogio imperijoje – nauja sensacija, apie kurią pranešė pats pseudofiureris, o dabar žinią pasigavo visi jo pakalikai ir padlaižiai: neva, klastingieji Vakarai per pelno nesiekiančių organizacijų agentus Rusijoje „renka rusų biologinės medžiagos pavyzdžius“, kad sukurtų genetinį ginklą. Iš šios eilinės nesąmonės dauguma, žinoma, balsu kvatoja, tačiau prisiminus, SU KUO mes turime reikalų, aš jų vietoje juoktis neskubėčiau. Geriau pagalvokime, koks šios „sensacijos“ tikslas. Sunaikinti paskutines nevyriausybines pelno nesiekiančias organizacijas šalyje, nuleisti geležinę uždangą, uždrausti, kaip Stalino laikais, seksą su užsieniečiais (juk irgi „biologinės medžiagos perdavimas“)? O gal, turint galvoje, kad rusai visada kitus kaltina tuo, ką patys daro, ar nori daryti, biologinio ginklo, kuris atakuoja tam tikrą genotipą, idėja nėra tokia jau neįtikėtina ar antimokslinė. O mirtina pandemija Europoje ir Amerikoje – tai juk kur kas „kiečiau“ nei teroristai, traiškantys žmones automobiliais. Tik štai nežinau, kiek Rusija su savo degradavusia mokslo sfera yra tokiems dalykams techniškai pajėgi. Tačiau kad moraline prasme JIE yra pasirengę bet kam, nėra nė menkiausių abejonių.
Jurijus Nesterenka
