„Popiežius siūlo įvesti universalias bazines pajamas“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis per Velykas sumirgėjo Vakarų žiniasklaidos priemonės. Pranciškus jau yra nuogastavęs, kad žurnalistai iškraipo jo išsakomas mintis. Iš tiesų laiške pasaulio liaudies judėjimų ir bendruomeninių organizacijų susitikimui buvo parašyti tokie žodžiai: „Tai galėtų būti laikas apsvarstyti universalias bazines pajamas.“ „Apsvarstyti“ paprastai reiškia, kad dar nėra aišku, ar pasiūlymas tikrai geras. Svarstymas gali vesti tiek teigiamo, tiek neigiamo atsakymo link.
Universalios bazinės pajamos pastaruoju metu tapo madinga idėja. Šio radikaliai kapitalistinę sistemą pakeisti turinčio sumanymo esmė – kiekvienam valstybės piliečiui kas mėnesį skirti po nedidelę pinigų sumą, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turimo ar neturimo darbo bei finansinės padėties. Nors dažnai kritikuojama kaip utopinė, idėja susilaukia ir entuziastingo palaikymo, ypač iš tokių milijonierių kaip „Tesla“ elektromobilių kompanijos savininkas Elonas Muskas ar feisbuko kūrėjas Markas Zuckerbergas, nepraleidžiančių progos visiems priminti, kokie pirmeiviai ateities inovatoriai jie yra. Ypač daug apie universalias bazines pajamas pradėta kalbėti ir rašyti prasidėjus COVID-19 sukeltai krizei. JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi nusprendė pritaikyti panašią praktiką ir kiekvienam amerikiečiui skirti po vienkartinę išmoką – 1200 dolerių čekį, ant kurio bus išspausdinta ir geradario – paties prezidento – pavardė.
XIX a. ispanų mąstytojas Donoso Cortesas yra pastebėjęs, kad už kiekvieno politinio klausimo slepiasi teologinė problema. Universalių bazinių pajamų klausimas – ne išimtis. Greitai jis virsta ginču apie žmogišką prigimtį. Ar gavę „nemokamų pinigų“ žmonės pagaliau atsikratys baimės dėl pragyvenimo ir išlaisvins savo kūrybinį potencialą, imdamiesi prasmingesnių darbų? Galbūt turėdami daugiau laisvo laiko skirs jį mąstymams apie gyvenimo prasmę ir asmeniniam tobulėjimui? O gal jie virs tingiais valdžios išlaikytiniais, per dienas smarksos prieš televizoriaus ekraną ir nesukurs jokios vertės savo benduomenei, nedirbdami nemokės mokesčių, kurie reikalingi socialinei sistemai išlaikyti? Ir ar lengvai gautus pinigus žmonės bus linkę išleisti asmeniniam tobulėjimui ar iššvaistys juos greitai praeinantiems malonumams?
Paprastų atsakymų į tokius klausimus nėra, kaip nėra ir paprasto atsakymo į klausimą „žmonės – geri ar blogi?“ Tą rodo ir keli bandymai taikyti panašią į universalias bazines pajamas praktiką.
1968–1980 metais JAV vykdė „neigiamo pajamų mokesčio“ programą, skirtą mažinti skurdui: keliose valstijose buvo pasirinktos skurstančios šeimos, kurios gaudavo papildomai pinigų iš valstybės. Jei iš valstybės pinigus gaunantys žmonės prarasdavo darbą, naujo paieškos užtrukdavo vidutiniškai dviem mėnesiais ilgiau nei tarp išmokų negaunančiųjų. Paaiškėjo, kad žmonės buvo linkę mažiau dirbti – vedę vyrai norėjo dirbti vidutiniškai 9 proc. mažiau nei programoje nedalyvaujantys žmonės. Tarp moterų šis skaičius buvo didesnis – jos norėjo dirbti 20 proc. mažiau būdamos ištekėjusios ir 25 proc. mažiau būdamos vienišos. Vieniši vyrai – pati tingiausia grupė – norėjo dirbti net 43 proc. mažiau. Ir atsiminkite, kad tais laikais niekas namie neturėjo „XBOX“ žaidimų konsolių.
2017–2018 metais vykusiame suomių eksperimente žmonės, gaunantys bazines pajamas, dirbo panašiai kaip ir jų negavę – tiesa, kadangi buvo tiriami ilgalaikių nedarbo problemų turintieji, abiem grupėms darbo ieškoti sekėsi sunkiai, ir žmonės įdarbinti tebuvo vidutiniškai apie 50 dienų per metus, nors buvo tikimasi, kad turėdami užtikrintą pragyvenimą žmonės įgis naujų įgūdžių ir lengviau įsilies į darbo rinką. Daugelis Vakarų žiniasklaidos priemonių šį eksperimentą vadina nepavykusiu. Kita vertus, Michaelis Stynesas, vienas iš universalių bazinių pajamų įdėjos platintojų, nemano, kad tai ką nors įrodė. Anot jo, eksperimentas buvo skirtas „labai mažų pajamų, labai specifinėje aplinkoje ir labai specifiniams žmonėms“. Taigi, neaišku, ar jį išvis prasminga lyginti su amerikiečių tyrimo rezultatais.
Kita vertus, Suomijos eksperimento dalyviai buvo linkę jaustis ramesni ir laimingesni, turėdami užtikrintą pragyvenimo šaltinį. Čia išryškėja dar viena problema – neaišku, ko tiksliai norime pasiekti universaliomis bazinėmis pajamomis: geresnės psichologinės savijautos, skurdo sumažėjimo ar naujų, kūrybiškumo potencialą išnaudojančių, darbo vietų atsiradimą? Kas turėtų būti tokios politikos sėkmė arba nesėkmė? Jei suomiams pavyko pagerinti žmonių vidinę savijautą, bet nepasirodė jokių sprogstančio kūrybinio potencialo ir motyvacijos pagyvėjimo ženklų – ar vadinti tai pasisekusiu ar nepasisekusiu eksperimentu?
Įdomus eksperimentas šiuo metu vyksta Kenijoje, kur organizacija, pasivadinusi „GiveDirectly“ („Duoti tiesiogiai“), iš labdaros surinkusi įspūdingą sumą pinigų, privačiomis lėšomis atlieka bazinių pajamų bandymą. Čia pinigai dalinami pasirinktų kaimų gyventojams ir stebima, kokį poveikį programa turės tiek jiems, tiek aplinkinėms vietovėms, kuriose žmonės paramos negauna. Nors eksprerimentas dar tik įpusėjo – jis prasidėjo 2017-aisiais ir turi tęstis 12 metų – kol kas rezultatai netikėtai teigiami. Atrodo, kad išmokas gavę žmonės jas sėkmingai panaudojo – sumažėjo badaujančiųjų, pelnas, gaunamas iš ūkininkystės netgi padidėjo, daugelis pinigus panaudojo pagerinti gyvenimo sąlygas, pavyzdžiui, įsirengdami metalinius namų stogus (Kenijos kaimuose tai yra pasiturinčiųjų ženklas). Be to, ekonominė situacija pagerėjo ir aplinkiniuose kaimuose – ten žmonės galėjo daugiau uždirbti, parduodami daugiau prekių ar paslaugų.
Daugiausia diskusijų sukėlė tai, kad nors kaimiškų Kenijos vietovių ekonomikos yra gan uždaros, papildomi pinigai kol kas nesukėlė jokios pastebimos infliacijos. Tai atrodo keista – juk jei prekių ir paslaugų kiekis lieka koks buvęs, o pinigų padaugėja, turėtų išaugti kainos. Tačiau šiuo atveju tokia logika nesuveikė. Ekonomistas Grahardas Bryanas spėja, kad taip galėjo būti, nes Kenijos kaimuose buvo daug nepanaudotos darbo jėgos. Kitaip tariant, prieš gaunant finansinį stimulą kaime buvo penki stogdengiai, tačiau nė vienas netaisė stogų, nes gyventojai neturėjo pinigų susimokėti už kiaurų stogų remontą, kaimui davus pinigų, stogdengiai pagaliau gavo progą užsidirbti. Anot G. Bryano, tai leidžia svarstyti, kad paprasčiausia pagalba pinigais trečiojo pasaulio šalims gali būti daug veiksmingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Skaitant apie skirtingus universalių bazinių pajamų eksperimentus susidaro įspūdis, kad tokios politikos poveikis labai priklauso nuo aplinkybių – jis gali būti vienoks amerikiečiams ir kitoks Kenijos ar Suomijos gyventojams. Dar sunkiau pasakyti, koks jis būtų galvojant apie ilgalaikį tokios politikos poveikį – ne dešimt ar penkiolika, bet penkiasdešimt metų. Sunku tai įsivaizduoti? Prieš du mėnesius buvo sunku įsivaizduoti, kad visiems Lietuvos vaikams pamokos vyktų internetu arba, kad viena Lietuvos savivaldybė sugalvotų 700 tūkst. eurų skirti kurti biolaukus matuojantį prietaisą. Nors, tiesą sakant, pastarajį dalyką protu suvokti sunku ir dabar.
Pagrindinis universalių bazinių pajamų kritikų argumentas – tai būtų neįtikėtinai brangi programa. Viename straipsnyje ekonomistas Žilvinas Šilėnas atliko paprastą skaičiavimą – jeigu visą Lietuvos 2019-ųjų biudžetą padalintume kiekvienam lietuviui ir mokėtume kaip išmoką kas mėnesį, vienos išmokos dydis būtų 402 eurai. Taigi, norint šalia dabartinių socialinių paslaugų ir kitos valstybės veiklos pridėti dar po 400 eurų kas mėnesį kiekvienam, reikėtų maždaug dvigubai didesnio biudžeto – vadinasi, iš kažkur reikėtų sukrapštyti didžiulę sumą pinigų.
Tiesa, JAV pasitaiko ir siūlytojų universalias bazines pajamas įvesti nedidinant mokesčių – tiesiog atimant finansavimą iš dabartinių socialinių paslaugų ir kiekvienam kas mėnesį šiek tiek atseikint į banko sąskaitą. Skamba lyg keistas amerikietiško libertarizmo ir socializmo derinys. Tik neaišku, ar toks būdas įvesti bazines pajamas yra labiau ar mažiau utopiškas – po 400 eurų į kišenę vietoje mokyklų ir ligoninių paslaugų?
Be to, universalios bazinės pajamos gali turėti įvairių netikėtų pasekmių. Įdomus pavyzdys yra Jungtinėje Karalystėje taikoma „Help to Buy“ („Pagalba perkant“) programa, pagal kurią valstybė žmonėms suteikia lengvai prieinamas paskolas būstui įsigyti. Taigi, daugiau žmonių turi pinigų būstui pirkti, bet parduodamų butų ir namų nepadaugėja. Dėl šios priežasties smarkiai išaugo būstų kainos, pagalbos programa tapo mažiau efektyvi, o laimėtojais tapo namus ir butus parduodantys žmonės bei įmonės. Kai visi staiga gauna daugiau pinigų, šie nuvertėja. Panašių pasekmių gali turėti ir bazinės universalios pajamos – infliacijos pavojus dažnai minimas kaip vienas iš sistemos trūkumų. Žinoma, Kenijoje taip neįvyko, bet greičiausiai taip buvo dėl specifinių vietos kaimų aplinkybių.
Universalios bazinės pajamos net ir COVID-19 supurtytame pasaulyje lieka sunkiai įgyvendinama idėja, kuri kol kas sklando sunkiai apibrėžiamoje erdvėje tarp utopijos ir distopijos. Niekas negali pasakyti, kokių pasekmių – tiek ekonominių, tiek socialinių – tokia sistema turėtų, jei būtų įgyvendinta. Netgi nėra visai aišku, ar tai apskritai įmanoma. Kartais sakoma, kad su universalių bazinių pajamų pagalba būtų galima sukurti ne godumu paremtą ekonominę sistemą. Godumas gal ir yra šiuolaikinės Vakarų civilizacijos dvasinė liga, bet kodėl ją išgydyti turėtų nemokami pinigai – sunku suprasti. Tad tiek dėl konservatyvaus polinkio neskubėti su nežinia kur vedančiais pokyčiais, tiek dėl to, kad tam reiktų neįtikėtinai didelės resursų mobilizacijos ir plataus susitarimo tarp skirtingų vsuomenių grupių, sakyčiau, jog universalios bazinės pajamos, bent jau kol kas, nei pasiekiama, nei labai gera idėja.
Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Augminas Petronis
