Dauguma amerikiečių teisingai mano, kad Amerika yra „turčių“ ir „beturčių“ šalis, kurią sukūrė viduriniosios klasės nuosmukis ir ekonominė nelygybė. Dabar nauja analizė, kurią atliko Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomistas Thomas Piketty su kolegomis, remdamasis mokesčių ataskaitomis ir gyventojų apklausų duomenimis, atskleidė, jog labiausiai savo pajamas per pastaruosius tris dešimtmečius pasididino ultraturtingieji, o ne vidurinioji klasė.
Skaičiai kalba patys už save: nuo 1980 iki 2014 m. viduryje pagal pajamas esančių 40 proc. JAV namų ūkių pajamos, vidutiniškai prieš mokesčius siekiančios $65,300 per metus, iš viso padidėjo 42 proc., arba maždaug 1,2 procentinio punkto per metus. Palyginimui, 1 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių pajamos, vidutiniškai siekiančios $1,3 mln. per metus, per tą patį laikotarpį išaugo 204 proc., arba 6 proc. per metus.
Tačiau ir tai dar ne pabaiga – patį didžiausią augimo šuolį patyrė dar aukščiau ant pajamų kopėtėlių stovintys amerikiečiai. 0,1 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių, vidutiniškai gaunančių $6 mln. per metus, pajamos tarp 1980 ir 2014 m. šoktelėjo net 320 proc., o 0,001 proc. didžiausias pajamas (vidutiniškai $121,9 mln. per metus) uždirbančių Amerikos žmonių turtas išaugo 636 proc., arba beveik 19 proc. per metus.
Ką tokie skaičiai sako apie Jungtinių Valstijų ekonomiką?
„Svarbiausia išvada yra ta, kad JAV ekonomika yra sugedusi, – sako ekonomistas Gabrielis Zucmanas, naujausios analizės bendraautoris ir vienas pagrindinių nelygybės ekspertų šalyje. – Nuo 1980-ųjų neužfiksuotas joks pajamų augimas tarp apatinės populiacijos pusės (50 proc. mažiausias pajamas uždirbančių amerikiečių) ir tik labai ribotas augimas tarp 90 proc. populiacijos, kai tuo tarpu mažytė mažuma (viršutinis 1 procentas) savo pajamas pasididino iki dangaus.“
Štai, ką tai reiškia doleriais ir centais: Nuo 1980 m. 1 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių vidutinės pajamos prieš mokesčius patrigubėjo iki maždaug $1,3 mln. per metus (2014 m. duomenimis). Tačiau 50 proc. mažiausiai uždirbančių amerikiečių pajamos per tą patį laikotarpį padidėjo vos maždaug $16,000.
Kitais žodžiais tariant, dabartinis pajamų atotrūkis labai primena 1920-ųjų lygius. Prieš prasidedant Didžiajai Depresijai, turtingiausias procentas amerikiečių valdė kone ketvirtį visų šalies pajamų, kai tuo tarpu 90 proc. žmonių pajamos sudarė tik du trečdalius jų. Šiandien 1 proc. turtingiausių amerikiečių gauna apie 20 proc. visų šalies pajamų.
Čia skeptikai pasakys, kad Amerika visuomet buvo šiek tiek susiskaldžiusi turto pasidalijimo prasme, labiau apdovanodama individualistus, išdrįsusius kurti pramonines imperijas, likusiai liaudžiai palikdama kur kas mažiau. Tačiau ekonomistai tokį įsitikinimą paneigia – pavyzdžiui, 1946-1980 m. mažiausiai uždirbančių žmonių pelnas augo greičiau nei uždirbančių daugiausiai. Patys vargingiausi amerikiečiai patyrė didžiausią atsigavimą – tais metais jų pajamos išaugo 179 proc., kai patys turtingiausi jas pasididino 57 proc.
„Nuo 1946 iki 1980 m. visų pajamos augo panašiu tempu, o makroekonominis augimas buvo itin stiprus, – teigia Zucmanas. – Tai rodo, jog įmanoma turėti ekonomiką, kuri būtų ir dinamiška, ir lygi visiems.“
Nenuostabu, kad dabartinė pajamų nelygybė pasireiškia ir kitais būdais – kad ir vidutine gyvenimo trukme. Per pastaruosius 30 metų žemas pajamas gaunančių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė stagnavo, o kai kuriuose šalies regionuose netgi mažėjo. Pavyzdžiui, šiandien 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių žmonių grupei priklausantis 40-metis gali tikėtis išgyventi iki 87-erių metų, o darbininkas, priklausantis apatiniam 1 procentui, vidutiniškai gali sulaukti tik 72-ejų. Pagrindinė to priežastis, kaip praėjusiais metais atskleidė ekonomistai Anne Case ir Angusas Deatonas, yra sudėtingesnė prieiga prie medicininių paslaugų, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų, bei savižudybių lygiai.
Tai yra ne tik sunkumus patiriančios ekonomikos požymis – tai ženklas, kad mūsų ekonomika yra nustekenta turtingųjų.
