Pastarosiomis dienomis internete stebėjau keistą ir stebėtiną visuotinį konsensusą. Įvairių pažiūrų ir įvairiose vietose gyvenantys žmonės sutarė, kad 2016 metai buvo blogi, o 2017 metai bus dar blogesni. Tiesa, mano asmeninio tinklaraščio skaitytojai pasirodė esą labiau optimistai: 39 % jų 2016 metus įvertino kaip vidutinius ir 34 % – kaip blogus, o užtikrinta dauguma išreiškė viltį, kad 2017-ieji bus geresni. Norėčiau turėti pagrindo tokiam optimizmui, bet bijau, kad kur kas tiksliau situaciją nusako mano rusiškoje interneto erdvėje aptikta frazė: „Kažkaip šešioliktieji metai nepavyko, tačiau septynioliktieji bus geresni! – sakė rusai prieš 100 metų.“ Beje, tai galioja ne tik rusams.
Juokinga, kad pirmuosius pavėluoto praregėjimo ženklus demonstruoja ir oranžinio klouno gerbėjų klubas. Jei anksčiau jie dievino pasakoti, kad Trumpas pasipurtys po rinkimų ir iš karto transformuosis iš Putino protežė ir favorito į aršų vanagą rusofobą. Tačiau dabar, po to, kai valstybės sekretoriumi jis nominavo geriausią Putino ir jo režimo draugą Rexą Tillersoną, bei jau nebepadoriai neigia visų specialiųjų tarnybų patvirtintus faktus apie Rusijos kibernetines atakas prieš Jungtines Valstijas, ankstesnės pasakos skamba absurdiškai juokingai.
Užtai dabar jų gretose madinga prisiminti ir cituoti Johną McCainą – neva, jei Trumpas vis dėlto užsinorės atšaukti sankcijas Rusijai, 2/3 Kongreso blokuos jo veto! Tačiau, su visa pagarba McCainui ir tų pačių pažiūrų besilaikančiam jo kolegai Lindsey Grahamui, priminsiu, kad jiedu, net prie jų prisijungus demokratui Adamui Schiffui, dviejų trečdalių balsų Kongrese nesuburs. Aš tai jau ne kartą sakiau ir vėl pakartosiu – jei respublikonai nesustabdė Trumpo šiam iškėlus kandidatūrą į prezidento postą, juokinga tikėtis, kad jie sustabdys jau prezidentu tapusį Trumpą. Ir tik nereikia pradėti kalbos apie iš skirtingų valdžios šakų sudarytą politikos sistemą, kurioje nė viena šaka neturi nekontroliuojamos ir neribotos galios, maldauju jūsų. Mano organizmas tokioms šnekoms demonstruoja ypatingą jautrumą dar nuo vėlyvojo Boriso Jelcino ir ankstyvojo Vladimiro Putino valdymo laikotarpio. Jokios institucinės priemonės negali apsaugoti laisvės, jei to nepanorės pati tauta. O tauta (ir toli gražu ne tik rusų!) kartas nuo karto iš visų variantų ima ir išsirenka blogiausią. Trumpo rinkimai tapo paskutine vinimi į demokratijos karstą, o artėjantys rinkimai Prancūzijoje bus ant to karsto pilama žemė.
Smalsu, kas mūsų laukia 2017-aisiais? Prašom. Žinoma, tai ne vienintelis galimas scenarijus, ir ne pats baisiausias iš visų galimų. Tačiau visai tikėtinas.
Po inauguracijos, Trumpas... ne, iš karto sankcijų neatšauks. Rusija jam nėra prioritetas. Pirmiausia šis bankrotų čempionas, besididžiuojantis tuo, kad štai beveik 20 metų nemokėjo mokesčių, kaip ir žadėjo, imsis tvarkyti Amerikos ekonomiką. Ir darys tai su tikra straublinių šeimos atstovo porceliano parduotuvėje elegancija ir grakštumu, pakeliui dar konfliktuodamas su visais iš tiesų svarbiais užsienio partneriais, pradedant Kanada, baigiant Kinija ir apskritai visu Azijos-Ramiojo vandenyno regionu. Ir kai vietoj „sparčiai augančių darbo vietų JAV“ šalį apims gili krizė ir iš rinkos ims nykti elementarios būtinosios kasdienės prekės (ar kada bandėte pagyventi nepirkdami nieko kiniško ir apskritai užsienietiško?), tuomet Trumpas prisimins Rusiją – nes juk „vis šis tas“. Atšauks sankcijas Rusijai. Bandymas surinkti 2/3 balsų Kongrese bus nesėkmingas. Pritrūks vos kelių balsų, tačiau „beveik“ nesiskaito. Tuo džiaugiamasi bus, žinoma, tik Rusijoje – Amerikos ekonomikai tai reiškia tiek pat mažai, kaip rakštis tam pačiam straubliniui. Amerikos ekonomika ir toliau smuks.
O tuo metu Prancūzijoje prieš pat rinkimus įvyks eilinis teroristinis išpuolis. Nors pėdsakai veda į rusišką Šiaurės Kaukazą, tačiau atsakomybę už išpuolį, savaime suprantama, prisiima ISIS. Rinkimus laimi Marine Le Pen ir iš karto imasi atidirbinėti už savo rinkimų kampanijai gautus pinigus: atšaukia sankcijas Rusijai, pripažįsta Krymą Rusijos dalimi ir pažada „peržiūrėti tolimesnio Europos Sąjungos (o drauge ir NATO) egzistavimo prasmingumą ir reikalingumą“. Milijonai prancūzų išeina protestuoti į gatves. Tarp jų – musulmonai ir kairieji radikalai, rengiantys masinius pogromus, pareikalaujančius aukų. Galiausiai neramumus nuslopina žandarmerija – irgi kruvinu keliu, tačiau jau tuo metu daugumos prancūzų simpatijos tvirtai yra Marine Le Pen pusėje. „Charlie Hebdo“ redakciją užpuola jau „prancūzai patriotai“, o gyvi likę žurnalistai yra priversti bėgti iš šalies.
Europos Sąjungoje panika. Vakarų Europos šalys strimgalviais grįžta prie savo ankstesnių nacionalinių valiutų ir taip pat lenktyniaudamos skuba atšaukti sankcijas Rusijai, „kol prancūzai neužėmė visos Rusijos rinkos“ (tos rinkos vertė – vos 2 %, tačiau ir jų lengva ranka prancūzams atiduoti nesinori). Savaime suprantama, tai nepadeda. Pasitraukus Prancūzijai, aplink save Europą sutelkti bando Vokietija (ir kur kas glaudžiau, nei tai buvo ankstesnėje Europos Sąjungoje), tačiau šis bandymas, dar ir turint galvoje istorines analogijas, mažai kam patinka, ir tik sustiprina decentralizacijos tendencijas. Iš paskos eurui žlunga ir Šengeno erdvė. Europos ekonomikos krizė drauge su amerikietiškąja pagimdo nuo Didžiosios depresijos laikų nematyto masto pasaulinę krizę. Naftos kainos pasiekia dugną.
O tuo metu Trumpas, skambant bukų Izraelio kietakakčių aplodismentams, suplėšo branduolinio nusiginklavimo sutartį su Iranu. Dabar savo branduolinio ginklo sukūrimas – šios islamo respublikos prioritetas nr. 1. Ir ne tik jos. Visos šalys, kurios tuo neįsitikino per trejus rusų agresijos metus, dabar, po paskutinės ir svarbiausios Europos ir Amerikos išdavystės Ukrainos adresu, galutinai įsitikino, kad saugumą garantuoti gali tik nuosava atominė bomba.
Ukrainoje akivaizdus Petro Porošenkos proeuropietiškos politikos krachas iššaukia trečią Maidaną. Protestus vienodomis teisėmis ir taip pat aktyviai kaitina tiek tikri Ukrainos patriotai, tiek Rusijos agentai. Nenorėdamas atkartoti Viktoro Janukovyčiaus lemties, Porošenka sutinka su priešlaikiniais parlamentiniais ir prezidentiniais rinkimais. Į valdžią ateina politinė galia su lozungu „Ukraina – ukrainiečiams, o ne Vakarams ir ne Rytams“. Jos idėjos: atsisakyti Krymo ir Donbaso (vis tiek ten jau vieni „ruskiai“), nekandidatuoti į Europos Sąjungą (gyvuojančią jau tik teoriškai) ir, svarbiausia, NATO. Šioje politinėje galioje pilna aktyvistų iš „Dešiniojo sektoriaus“, kurie puikiai pasitarnauja kaip priedanga, tačiau ji yra valdoma iš Kremliaus.
Tačiau nuo savo įvairių pergalių virtinės apsvaigusi Rusija staiga susivokia, kad pinigų pas ją visai neliko. Visą atšauktų sankcijų atneštą pelną nusinešė krizė. Jau ir taip skurstantys gyventojai pasiekė naujas, daugumai dar nematytas, žemumas. Už stambiųjų miestų ribų prasideda masinis badas. Vienintelis išsigelbėjimas Putino režimui – naujas karas.
Su Vakarais reikalų turėti Putinas vis dar bijo, tad naujuoju jo taikiniu tampa Baltarusija: „jei jau Vakarai nusispjovė į proeuropietišką Ukrainą, tai jau už Lukašenką mūru tikrai nestos; juo labiau, Baltarusijos armija kur kas silpnesnė, o ant popieriaus mes jau esame Jungtinė valstybė“. Tačiau Lukašenka nenori tapti naujuoju Goblinu ir ragina baltarusius visomis įmanomomis priemonėmis kovoti už nepriklausomybę. Šių labai smarkiai įtikinėti nereikia, mat baltarusiai jau, pasirodo, yra pakankamai prisiklausę apie „rusiško pasaulio“ stebuklus, vykstančius Donbase. Jau pirmomis karo dienomis rusų kariuomenė lengvai sutriuškina baltarusių armiją ir užima Minską, tačiau paskui įklimpsta į ilgą karą su savanoriais kovotojais ir partizanais, kuris pasirodo esąs labai nuostolingas – visomis prasmėmis. Jei norite sužinoti, kad vyks toliau, tiesiog galite pasidomėti kitų rusų „mažų pergalingų karų“ istorija ar tiesiog atsiversti mano straipsnį „Visos šios bjaurasties pabaiga“, išspausdintą 1004 laikraščio numeryje. Prasideda kruvinas Rusijos žlugimas.
Kalifornijoje ir visose eilėje kitų JAV valstijų plečiasi ir stiprėja nepriklausomybės siekiantys judėjimai.
Iranas vykdo branduolinius bandymus. Izraelis bando bombarduoti Iraną, tačiau tik praranda lėktuvus ir lakūnus. Abi šalys viena kitai grasina branduoline ataka.
Po visos eilės Šiaurės Korėjos provokacijų, smarkiai paaštrėja situacija Korėjos pusiasalyje. Abi šalys paskelbia mobilizaciją. Po Trumpo pareiškimo, kad „nė vienas amerikiečių karys nežus už Korėją“, Šiaurės Korėja suduoda branduolinį smūgį Pietų Korėjai...
Apskritai, gerbiami keleiviai, mūsų lėktuvas įskrenda į dar nematytos turbulencijos zoną. Lėktuvo ekipažas ir dauguma jūsų (turint galvoje, kad visi dabartiniai ir būsimi Vakarų pasaulio lyderiai yra jūsų balsavimo rezultatas) padarė viską, ką galėjo, kad nukreiptų lėktuvą būtent šia kryptimi. Saugos diržai nepadės. Maldos irgi. Iššokti nėra kur. Na, bent jau nebus nuobodu.
Jurijus Nesterenka
