Aleksandras Selkirkas (1676 m., Lower Largo, Jungtinė Karalystė - 1721 m., Keip Kostas, Gana) – škotų jūreivis ir piratas, 1704 m. išsodintas Chuano Fernandeso saloje Ramiajame vandenyne, kur daugiau nei ketverius metus gyveno vienas. Manoma, kad jo istorija įkvėpė Danielį Defo parašyti romaną „Robinzonas Kruzas“. Tiesa, rašytojo sukurto herojaus prototipas nebuvo toks šventuolis, kaip rašoma knygoje: jis gėrė, plėšikavo ir gyvenime neturėjo jokio Penktadienio.
Pasakojama, kad siuvėjo ir odadirbio iš Škotijos sūnus Aleksandras Selkirkas nuo vaikystės žavėjosi jūra. Tėvo dirbtuvėse jam buvo nuobodu, todėl jis ištisas dienas leisdavo jūreivių pamėgtoje aludėje, kur keliauninkai pasakodavo apie jūrų platybes, „Skrajojantį olandą“, Eldorado lobius, žiaurias audras, piratų kovas ir jų prisigrobtus turtus. Vos sulaukęs 18 metų, Selkirkas susiriejo su šeima, paliko namus ir išvyko pasitikti savo likimo. Jau pirmasis plaukiojimas baigėsi nesėkmingai - nuotykių ieškotojas pakliuvo prancūzų piratams į nagus ir buvo parduotas vergijon. Išsilaisvinęs iš jos pats pasisamdė į piratų laivą jūrininku. Po kelerių metų Aleksandras grįžo namo prašmatniai apsirengęs, su aukso auskaru ausyje, žiedais beveik ant visų pirštų ir pinigų prikimšta pinigine.
Tačiau ramus namų gyvenimas jo nedomino ir 1703 m. Selkirkas tapo 16 patrankų galeros „Cinque Ports“ bocmanu, dalyvavo gamtininko, keliautojo ir, žinoma, pirato Viljamo Dampjero klajonėse po pietines jūras ir vandenynus. Iš esmės tai buvo įprasta tais laikais plėšikavimo ekspedicija, prisidengusi Anglijos kovos su priešiška Ispanija lozungu. 1704-aisiais metais „Cinque Ports“ plaukiojo pietinėse jūrose ir užsuko į Chuano Fernandeso salyną, kad paimtų anksčiau ten paliktus produktus. Tačiau sandėlis buvo aptiktas išplėštas. Kadangi sandėlį įrenginėjo Selkirkas, tarp jo ir laivo kapitono kilo ginčas. Apimtas pykčio bocmanas nusprendė palikti laivą, ir kapitonas išlaipino jį saloje, palikdamas tik šautuvą, truputį kulkų ir parako, kirvį, peilį, katiliuką bei Bibliją.
Pirmieji vienatvės mėnesiai saloje buvo ne tokie, kokių tikėjosi Selkirkas. Jis ištisas dienas vaikštinėjo pakrante, vis žiūrėdamas į horizontą, tikėdamasis pamatyti kokio nors laivo bures. Tačiau laivų nebuvo. Jūreiviui teko rūpintis tuo, kaip išgyventi saloje. Būdamas vienas, jis ėmė kalbėti pats su savimi, išsigąsdavo kiekvieno šiurenimo, gyvūnų riaumojimo. Į galvą dažnai ateidavo mintys apie savižudybę, ir Selkirkui vos pavyko susilaikyti nuo šio žingsnio.
Prasidėjo lietaus sezonas. Vieninteliam salos gyventojui teko pasirūpinti pastoge. Darbai padėjo užmiršti vienatvę. Bocmanas ėmė medžioti, nes saloje ganėsi daug laukinių ožkų. Palaipsniui įsisavindamas savo valdas, Selkirkas padarė išvadą, kad gamta jam nėra priešas, o atvirkščiai - pagalbininkas, padedantis išgyventi saloje. Naujas gyvenimas ekstremaliomis sąlygomis palaipsniui stojo į savo vėžes ir tapo tvarkingu. Tačiau naktimis ramybės neduodavo žiurkės - įkyrūs graužikai įlįsdavo į trobelę, grauždavo drabužius. Selkirkui pavyko prisijaukinti keletą laukinių kačių, kurių protėviai kažkada pabėgo iš laivo, užsukusio į salą. Kačių kompanijoje škotas pagaliau galėjo ramiai išsimiegoti. Jis taip pat prisijaukino ir laukinių ožkų bandą. Problemų su maistu nebebuvo - ožkos davė mėsą, pieną, o saloje dar augo ropės, palmės, gyveno vėžliai, jūroje buvo galima prisirinkti valgomų moliuskų.
Selkirkas saloje gyveno ketverius metus ir ketverius mėnesius, kol jį surado du anglų laivai, vadovaujami kapitono Vudso Rodžerso. Iš laivo buvo pastebėti saloje kylantys dūmai, kapitonas išsiuntė du karininkus pažiūrėti, kas ten vyksta. Karininkai grįžo su laukiniu, apaugusiu plaukais, apsirengusiu ožkų kailiais vyru. Jis labai sunkiai kalbėjo, nukirsdamas žodžių galūnes. Vienatvės metu Selkirkas atprato kalbėti, tačiau po poros savaičių jo kalba vėl tapo normali.
Pirmieji vienatvės mėnesiai saloje buvo ne tokie, kokių tikėjosi Selkirkas. Jis ištisas dienas vaikštinėjo pakrante, vis žiūrėdamas į horizontą, tikėdamasis pamatyti kokio nors laivo bures.
Grįžęs į Angliją kapitonas Rodžersas parašė knygą apie savo kelionę, kurioje visas skyrius buvo paskirtas Aleksandro Selkirko gyvenimui negyvenamoje saloje. Ši istorija padarė didžiulį įspūdį rašytojui Danieliui Defo ir jos pagrindu buvo sukurtas romanas „Robinzonas Kruzas“ - viena iš labiausiai skaitomų knygų visame pasaulyje.
Na, o saloje ant medinės lentelės iki šių dienų išlikęs užrašas: „Šioje vietoje ketverius metus diena iš dienos škotų jūreivis Aleksandras Selkirkas nerimastingai žvelgdavo į horizontą tikėdamasis išvysti gelbėjimo valtį, kad galėtų išsilaisvinti iš vienumos.“
#RobinzonasKruzas
