Tą pačią dieną, kai Čikagos miesto taryba patvirtino $5 milijonų išmoką žuvusio 17-mečio Laquano McDonaldo šeimai, šiuose rūmuose buvo pradėta eksponuoti paklodė iš Abraomo Linkolno mirties patalo.
„Ponai ir ponios, jūs pastebėsite, kad paklodė yra sutepta 16-ojo prezidento Abraomo Linkolno krauju“, – kolegoms sakė miesto tarybos narys Edwardas Burke.
Tarp kitų iš Čikagos istorijos muziejaus atgabentų artefaktų, skirtų pažymėti Linkolno mirties 150-ąjį jubiliejų, buvo dvi sidabrinės pusės dolerio monetos, pasak Burke, „uždėtos ant Linkolno akių po jo mirties tą lemtingą rytą“.
Burke dar 5 minutes kalbėjo apie Linkolną, pabrėždamas, kad nominaciją į prezidentus jis užsitikrino 1860 metų respublikonų konvencijoje Čikagoje. Nužudyto prezidento palaikai traukiniu buvo grąžinti į Čikagą, kur jis atgulė amžinojo poilsio.
Tuomet Burke garsiai perskaitė mero išleistą deklaraciją:
„Aš, Rahmas Emanuelis, Čikagos miesto meras, skelbiu 2015 metų balandžio 15 dieną Abraomo Linkolno diena.“
Šią naujai paskelbtą šventinę dieną miesto taryba tęsė savo darbus, jų tarpe ir sutarė dėl sužeisto policijos pareigūno pagerbimo ir patvirtino panaudoto greitosios pagalbos automobilio paaukojimą Chutijapos miestui Hondūre.
Tuomet Burke (kuris pats trumpai dirbo Čikagos policininku, parašė knygą apie Čikagos policininkus, nužudytus atliekant savo tarnybą, ir kuris dabar buvo miesto tarybos finansų komiteto pirmininkas) pateikė nutarimų projektus, kurie įgaliotų tris tarpusavy nesusijusius atsiskaitymų susitarimus.
„McDonald namų ūkis, byla 14C2041“, – tik daliniu vardu ir bylos numeriu pristatė pirmąjį atvejį Burke.
Vien to turėjo pakakti, kad iš tarybos pusės pasigirstų klausimai ir komentarai bei užvirtų diskusija. Tačiau visas įstatymo priėmimo procesas – Burke nutarimo pristatymas, balsavimo paskelbimas, nutarimo priėmimas be jokio pasipriešinimo ir mero kaukštelėjimas plaktuku, skelbiant oficialų nutarimo patvirtinimą – truko vos 36 sekundes.
„Prieštaravimų nėra, nutarimas priimtas“, – paskelbė Emanuelis.
Vienintelis, kuris būtų paprieštaravęs, jei tik būtų galėjęs – tai Sąžiningasis Eibas. Jis būtų paraginęs miesto tarybą galvoti ne apie tą kraują, kuriuo prieš 150 metų jis sutepė savo paklodę, o tą, kuris vos prieš septynis mėnesius išsiliejo vidury Pulaski gatvės. Jis taip pat, ko gero, būtų patikinęs, kad svarbu ne du sidabrinukai, uždėti ant jo negyvų akių, o milijonai dolerių, kuriais tikimasi užčiaupti nukentėjusiuosius.
Nepaisant to, kad svarstymas ir balsavimas vyko be jokios dramos ir diskusijų, miesto tarybos nariai žinojo, kad McDonald namų ūkis – tai nuoroda į 2014 metų spalio 20 dieną policijos nušautą 17-metį Laquaną McDonaldą. O byla 14C2041 buvo $5 milijonų vertės susitarimas, siekiant užkirsti kelią ieškiniui, kuris išviešintų inkriminuojantį policijos automobilio kameros padarytą įrašą, kuriame matoma, kaip pareigūnas per maždaug 15 sekundžių 16 kartų iššauna į nuo jo nueiti mėginusį (o ne link jo einantį, kaip po įvykio tikino policijos profsąjungos atstovas) McDonaldą.
Vaikinas buvo nužudytas trys mėnesiai po to, kai Staten Ailande policininko pasmaugtas mirė Ericas Garneris ir du mėnesiai po to, kai policininkas Fergiusone nušovė Michaelą Browną. Tačiau McDonaldas rankoje laikė peilį, tad pareigūnas aiškino iššovęs, nes baiminosi dėl savo gyvybės.
Jei vaizdo įrašas būtų buvęs išviešintas ir būtų paaiškėję, kad viskas buvo ne taip, kaip teigė pareigūnas, tai būtų turėję milžiniškos įtakos ir taip netikėtai sudėtingai rinkiminei kovai, kurioje merui Emanueliui teko kautis dėl antrosios kadencijos.
Tuo metu šalyje ir taip virė aistros, kurios dar labiau sustiprėjo, kai teisėjų komisija atsisakė iškelti kaltinimus už Erico Garnerio ir Michaelo Browno mirtis atsakingiems pareigūnams. Prie protestuojančių minių šūksnių „Man trūksta oro!“ ir „Rankas aukštyn! Nešauk!“ būtų prisijungęs ir „16 šūvių!“ Emanuelio mieste būtų kilęs daug kartų baisesnis pragaras nei Fergiusone.
Kaip žinia, vasario 24-osios rinkimuose Emanueliui nepavyko surinkti balsų daugumos. Jis tapo pirmuoju pareigas einančiu meru, kuriam teko dalyvauti antrajame rinkimų rate, nuo tada, kai beveik prieš ketvirtį amžiaus buvo pradėti rengti nepartiniai mero rinkimai. Tikriausiai tai tebuvo sutapimas, kad praėjus trims dienoms McDonaldų šeimos advokatai susisiekė su miesto atstovais ir pranešė siekiantys susitarimo nekeliant miestui ieškinio. Miesto atstovų tikinimu, šeima siekė gauti $16 milijonų išmoką.
Balandžio 7-ąją, kai Emanuelis laimėjo antrąjį rinkimų ratą, derybos dėl $5 milijonų jau ėjo į pabaigą. Susitarimas buvo pateiktas finansų komitetui po 6 dienų, balandžio 13 dieną. Miesto korporacijų patarėjas Steve’as Pattonas liudijo nutarimo labui, nutarimo, kuriame buvo teigiama, kad „Čikagos miestas neigia bet kokius kaltinimus netinkamu elgesiu bei neprisiima atsakomybės“, nors ir buvo pripažįstama, kad egzistuoja „galimi įrodymai“, kurie gali baigtis kriminaliniais kaltinimais pareigūnui. Nutarime taip pat buvo įtrauktas konfidencialumo punktas, kuris tokiais atvejais atsakovui yra labai svarbus. Finansų komitetas nedelsdamas patvirtino susitarimą dėl išmokos.
Vėliau Pattonas žurnalistams sakė, kad jų sprendimą tartis smarkiai paveikė policijos automobilio kameros padarytas įrašas. Iš jo kalbos buvo galima suprasti, kad įrašas leidžia abejoti pareigūno tikinimu, kad šaudamas jis siekė apsisaugoti pats. Jis taip pat pranešė, kad prie Kuko apygardos prokuratūros tyrimo prisijungė ir Federalinė prokuratūra bei Nepriklausoma policijos priežiūros agentūra (IPRA), kuri tiria visus su policija susijusius šaudymus ir rimtus kaltinimus Čikagos policijai netinkamu elgesiu.
Balandžio 14-ąją, praėjus savaitei po antrojo rinkimų rato, per 150-ąsias Linkolno mirties metines (tik sutapimas), finansų komiteto pirmininkas Burke pristatė susitarimą dėl išmokos McDonaldo artimiesiems drauge su dar dviem nesusijusiais susitarimais prieš pilnos sudėties miesto tarybą, kad šioji balsavimu išreikštų savo valią.
Šis susitarimas buvo traktuojamas kaip eilinis įvykis, nieko nesiskiriantis nuo po jo sekusio balsavimo dėl klausimu, susijusio su automobilių plovykla. Sesijos metu nebuvo paminėti ir $5 milijonai, kuriuos kai kurie kritikai galėtų drąsiai pavadinti kompensacija už šeimos tylą.
Policijos automobilio kameros užfiksuoto vaizdo įrašo klausimas liko atviras. McDonaldų šeimos advokatai sakė, kad įrašo išviešinti jiems neleidžia konfidencialumo susitarimas. Miesto atstovai jį viešinti atsisakė argumentuodami tebevykstančiu kriminaliniu tyrimu.
Viskas tikriausiai būtų taip ir pasibaigę, jei vienas žurnalistas nebūtų pateikęs ieškinio ir pareikalavęs, remiantis Informacijos laisvės aktu, paviešinti įrašą. Miestą atstovaujantis advokatas, atskaitingas Emanueliui, aršiai kovėsi su šiuo žurnalistu, tačiau teisėjas priėmė pastarajam palankų nuosprendį.
Prieš pat išviešinant vaizdo įrašą, valstijos advokato administracija pranešė, kad šūvius paleidusiam policijos pareigūnui, Jasonui Van Dyke’ui, pateikti kaltinimai pirmo laipsnio žmogžudyste.
Viešai pasirodžius įrašui, tą pačią savaitę Čikagoje kilo protestai, kurie net truputį sukliudė Juodojo penktadienio pirkinių manijai. Tačiau šie protestai buvo tik lašas jūroje, lyginant su tuo, kas būtų vykę, jei vaizdo įrašas būtų paviešintas tuo metu, kai amerikiečių aistros dėl policijos-juodaodžių santykių buvo pasiekusios aukščiausią tašką (tada, kai, beje, Emanuelis dar nebuvo spėtas išrinkti antrajai kadencijai).
Kitaip nei Garnerio ir Browno bylų atveju, kaltinimai pareigūnui buvo iškelti prieš pat teismo nurodytą vaizdo medžiagos paskelbimo datą (kaip patogu). Tačiau pareigūnas areštuotas buvo praėjus daugiau nei metams nuo padaryto nusikaltimo, tad nenuostabu, kad daugeliui atrodė, kad jis apskritai buvo areštuotas tik todėl, kad taip siekia sumažinti visuomenės pasipiktinimą, dėl to siaubingo dalyko, kuris taip aiškiai matomas filmuotoje medžiagoje. Kadangi šie aiškūs įrodymai buvo turimi nuo pat pradžių, yra sunku suvokti, kodėl buvo tiek ilgai delsta. Protestuotojų šūkį „16“ papildė „400 dienų!“
Daugelis žmonių dėl to kaltino policiją, nors viskas, ką nuo pat pradžių galėjo padaryti departamentas, tai nušalinti pareigūną – ką jis iš karto ir padarė. IPRA tyrėjai yra civiliai, kaip ir jų vadovas Scottas Ando, į šias pareigas paskirtas mero. Tiesa, nors IPRA neatsiskaito policijai, iš maždaug 400 nuo 2007-ųjų metų tirtų susišaudymų, tik 1 kartą – iki dabar – buvo nustatyta policininko kaltė.
Šią statistiką Emanuelis arba žinojo, arba turėjo žinoti dar prieš tai, kai įrašo išviešinimas privertė jį veikti skubos tvarka. Visa tai, apie ką dabar jis kalba kaip apie aktualius klausimus, kuriuos nedelsiant reikia spręsti, jau yra senos problemos, kurių jis tiek laiko nė nejudino.
Antradienio spaudos konferenciją Emanuelis pradėjo teiginiu „prisiimu atsakomybę“, tačiau iš karto po to sekė jo pareiškimas, kad jis formaliai pareikalavo Čikagos policijos departamento vado Garry McCarthy atsistatydinimo.
„Dabar mums reikia šviežio žvilgsnio ir naujos lyderystės“, – kalbėjo jis.
Tačiau Garry McCarthy situaciją vertina truputį kitaip.
„Bylą tyrė civiliai policijos šaudymų tyrėjai ir federalinė prokuratūra, tačiau aš pasirodžiau esąs atsakingas už šį tyrimą ir jo terminus, – sakė McCarthy. – Atsakomybė be įgaliojimų yra nieko verta.“
Šiuo atveju visus įgaliojimus turėjo ir tebeturi Emanuelis.
Antradienio konferencijos metu meras ignoravo jam garsiai kažkieno iš publikos mestą klausimą, kurį bet koks politikas, sekantis Sąžiningojo Eibo pavyzdžiu, jaustųsi privaląs apsvarstyti. Tai klausimas, kurio ateityje Klastingajam Rahmui gali būti vis sunkiau išvengti – ypač, jei paaiškės, kad $5 milijonų išmoka patvirtinta Abraomo Linkolno dieną buvo skirta užčiaupti Laquano McDonaldo šeimą ir ištęsti ar suklaidinti tyrimo eigą.
„O kaip dėl jūsų atsistatydinimo?“