Laukinio rusų (ir Rusijos) gyvenimo niekšybės, kaip visada, dauginasi tokiais kiekiais, kad net sunku išsirinkti, nuo kurios, labiausiai simboliškos, apskritai pradėti pasakojimą. Vorkutoje, vietinės valdžios paliepimu, buvo sudegintos Soroso fondo išleistos knygos, mat jos „yra svetimos rusų ideologijai“. Nenuostabu, kad tarp sudegintųjų knygų buvo ir logikos vadovėlis. Internete ir vėl plinta vaizdo įrašas (tokie įrašai Rusijoje – labai įprasti), kaip policija neleidžia pravažiuoti greitosios pagalbos automobiliui, vykstančiam pas kūdikį, mat užtvėrė kelią, kad galėtų pravažiuoti kažkokio valdininko kortežas. Valstybinių paslapčių saugojimo komitetas atsisakė išslaptinti KGB archyvus, pareiškęs, kad duomenys apie čekistų darbą nuo 1917-ųjų metų „išlieka aktualūs“, o jų paviešinimas „gali suduoti smūgį Rusijos nacionaliniam saugumui“. Taip ši komisija tik dar kartą patvirtino tai, ką mes ir taip puikiai žinome – kad šiandieninė Rusija yra lygiai ta pati nusikalstama Sovietų Sąjunga. Vos 21 % rusų Staliną laiko tironu, išžudžiusiu milijonus nekaltų žmonių – tai pats mažiausias taip manančių asmenų skaičius per visą apklausų istoriją. Atskleistas eilinis rusų blefas: „superšiuolaikinė“ vikšrinė pėstininkų kovos mašina „Kurganec-25“, kuri buvo demonstruota 2015-ųjų metų gegužės 9-osios parade, pasirodė esanti iki galo neišbaigtas maketas, specialiai paradui sulipintas iš tarybinės vikšrinės pėstininkų kovos mašinos MBP-3 gamykloje užsilikusio jėgos mechanizmo ir iš Tulos ginklų gamyklos nelikviduotos produkcijos likučių, mat pati „Kurganmašzavod“ gamykla, atsakinga už naujausių karo mašinų gamybą, jau seniai stovi ant bankroto ribos. Trys Maskvos prostitutės iškrypusiu būdu išprievartavo Vidaus reikalų ministerijos pareigūną, atėjusį su policija jų suimti (tai, kad pareigūnas pareiškė pageidavimą toliau eiti tas pačias pareigas, tikriausiai reiškia, kad jam visa tai, matyt, visai patiko). Areštuotas Federalinės bausmių vykdymo tarnybos Komijos respublikoje valdybos vadovas – jam iškelti kaltinimai pavogus 50 km ilgio kelio dangą. Dar vienas pacientas ligoninėje primuštas iki mirties – šįkart incidentas įvyko okupuotame Kerčės mieste rytinėje Krymo dalyje. Garsaus rusų karininko ir žvalgybininko Nikolajaus Patruševo sūnus, vadovaujantis „Rosselchozbank“, paskelbtas metų bankininku, nepaisant to, kad jam vadovaujant bankas patyrė rekordinių nuostolių. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Tačiau akivaizdžiausios ir didžiausios praeinančios savaitės rusiškosios niekšybės yra susijusios su Čečėnija ir jos cariūkščiu Kadyrovu. Čečėnijoje tęsiasi sučiuptų Ukrainos piliečių Nikolajaus Karpiuko ir Stanislavo Klicho tribunolas. Jiems bandoma „pripaišyti“ dalyvavimą Pirmajame Čečėnijos kare kovotojų pusėje ir rusų kareivių žudymą. „Tyrimas“ ir „teismas“ vyksta pagal pačias blogiausias stalinistines tradicijas; visi „įrodymai“ – tai kankinimų keliu iš kaltinamųjų išgauti prisipažinimai. Klicho advokatė Marina Dubrovina siekia, kad jos ginamasis būtų pripažintas nepakaltinamu; ir išties – yra požymių, kad kankinimai ir patyčios smarkiai paveikė Klicho psichiką. Taip, jis nebuvo nepakaltinamas 1994-1996 metais, tačiau jei jis nepakaltinamu būtų pripažintas dabar, tai paverstų jo prisipažinimą juridiškai negaliojančiu. Stalinistinio teroro laikais iš tiesų pavykdavo kai kuriuos kaltinamuosius išgelbėti paskelbus juos nepakaltinamais. Represijų priemone sovietinė psichiatrija pavirto jau vėliau, kai ikirevoliucinius profesorius Preobraženskius galutinai pakeitė sovietiniai Šarikovai... Bijau, kad tokie patys Šarikovai tenai vadovauja ir šiandien, tad kol kas neaišku, kas blogiau: būti nuteistam, ar pakliūti į nagus sužvėrėjusiems psichiatrams.
Ir visa tai vyksta respublikoje, vadovaujamoje žmogaus, kuris iš tikrųjų dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare kovotojų pusėje ir aktyviai žudė rusų karius (o gal ir ne tik karius). Kaip žinia, savo pirmąjį rusą Kadyrovas nužudė būdamas 16-os: to jis neslepia ir nesigėdija. O ko čia gėdytis: juk jis nebuvo nubaustas kokia nors kalėjimo iki gyvos galvos bausme, netgi priešingai – gavo Rusijos didvyrio titulą ir absoliučią valdžią respublikoje, dėl kurios išsaugojimo federacijos sudėtyje ir vyko minėtasis karas. Faktiškai Kadyrovo Čečėnija – tai jokia Rusija, o atskira ir savarankiška valstybė, nepriklausanti nuo Rusijos įstatymų, galiojančių likusioje federacijos teritorijoje (nesvarbu, kad ir kokie abejotini jie būtų), kuriai Rusija nuolat lenkiasi. Ieškomi už žmogžudystes ar kitus sunkius nusikaltimus asmenys ten ne tik paprasčiausiai slapstosi – jie ten užima aukštus postus, nepilnametės mergaitės ten atvirai prievarta tekinamos už vedusių abrekų (tokių vietinių kalniečių-kovotojų), o federalinius agentus, leidusius sau be šeimininko leidimo kištis į šį „Federacijos subjektą“, ten atvirai yra grasinama sušaudyti. Be to, patys čečėnų abrekai, oficialiai esantys policijos ir FSB bendrininkais, save šeimininkais laiko bet kurioje Rusijos Federacijos vietoje, o kartais net ir už jos ribų.
Stalinistinio teroro laikais iš tiesų pavykdavo kai kuriuos kaltinamuosius išgelbėti paskelbus juos nepakaltinamais. Represijų priemone sovietinė psichiatrija pavirto jau vėliau, kai ikirevoliucinius profesorius Preobraženskius galutinai pakeitė sovietiniai Šarikovai...
Kadyrovas jau ne kartą bandė Rusijos valstybės atsparumą ir valdžios kantrybę, kalbėdamas ir darydamas tokius dalykus, kurie negali būti leidžiami jokiam regiono vadovui, išskyrus patį Rusijos prezidentą (ir tai kai kurie dalykai kelia abejonių, ar jie leistini net valstybės vadovui), ir kas kartą įsitikindavo: kad ir ką jis darytų, kaip beišsidirbinėtų, kaip beviešpatautų – rusai atšliauš jam laižyti batų. Eilinį kartą tai buvo pademonstruota praėjusią savaitę, kai Kadyrovas ėmėsi jau visiškai stalinistinės retorikos, reikalaudamas represijų prieš „tautos priešus“. Iš visų oficialių asmenų jam paprieštarauti išdrįso vienas vienintelis – Krasnojarsko municipalinis deputatas Konstantinas Senčenka. Ir štai jau kitą dieną, po „susitikimo su čečėnų tautos atstovais“, jis nuolankiai atsiprašinėjo „Ramzano Achmatovičiaus“. Kaip jau tapo įprasta, „išdidūs rusų patriotai“ vienbalsiai užsipuolė patį Senčenką: prieš ką uodegą išdrįsai pakelti, menkysta? Aišku, prie šių balsų prisijungė ir įprasta Kadyrovo pakalikų gauja: čečėnų parlamento atstovas Daudovas išreiškė troškimą išnuodyti rusų „šunis“ – Kadyrovo opoziciją, o federaliniai deputatai Delimchanovas ir Germejevas reikalavo „išdavikams“ taikyti represijas „pagal griežčiausius įstatymus“. Grasinimų parado pagrindiniu pasirodymu tapo, žinoma, pats Kadyrovas, dabar jau rusų opozicijai pasiūlęs psichiatrijos represijas. Taip jis pademonstravo savo universalumą: su liberalais susidoros bet kokia kaina, nesvarbu, ar stalinistinius, ar brežneviškus metodus tam teks panaudoti.
Tad kyla klausimas: link ko visa tai veda? Ar tik Ramzanui nepasidarė per ankšta Grozne? Prieš porą metų internete plito toks humoristinis tekstas apie tai, kaip keisis Rusijos politika krentant naftos kainoms. Prie $40 už barelį prezidentas Kadyrovas kreipėsi į rusus: „Alach akbar! Dėl staigios ir netikėtos Vladimiro Putino mirties...“ O kodėl gi ir ne – jei ne prie 40, tai prie 30? Džiugašviliui-Stalinui juk pavyko. Ritualinės ištikimybės Putinui priesaikos neturėtų nieko apgauti. Kai Saurono sostą yra užėmęs plikas neūžauga Golumas, tai ir orkų vadas Šagratas jam savo ištikimybę demonstruoja tik tam tikrą laiką – kol jam yra palanku. Dar daugiau – net ir šiaip ne per stipriausias Golumo protas, panašu, yra galutinai sumaišomas Visagalio Žiedo, tad jis veda Mordorą į neišvengiamą ir jau beveik visiems akivaizdžią katastrofą. Bandymas perimti valdžią šios katastrofos išvakarėse, kad būtų galima bet kokia kaina išgelbėti Mordorą, gali būti remiamas ne tik paties Šagrato ir jo urukhajų, bet ir tikrų mordoriečių iš jėgos struktūrų, kurie alksta naujojo Saurono-Stalino. Jiems nesuvokiama tai, kad, dabartinėje realybėje, tai tik pavers neišvengiamą šalies žūtį dar kruvinesne – tačiau likusiems nuo to ne lengviau.
Tokiame kontekste visiškai kitaip gali atrodyti ir Nemcovo žmogžudystė. Aš ir toliau esu įsitikinęs, kad FSB sekamo žmogaus nužudymas prie Kremliaus sienų negalėjo įvykti be Putino leidimo, o tai, kad rusų tyrimas iš karto aptiko čečėnų pėdsakus, kaip tik ir rodo mums, kad tie pėdsakai – melagingi. Bet jei vis dėlto paaiškės, kad išplatinta informacija, jog Putinas įsiuto, sužinojęs apie šią žmogžudystę, yra ne dezinformacija, siekiant sukurti pseudofiureriui alibi, o tikrų tikriausia tiesa, reiškia, kad tai buvo eilinis valstybės ir jos valdžios patvarumo bandymas: Kadyrovas „padovanojo“ Putinui Nemcovo galvą, neklausdamas, ar to nori pats pseudofiureris, ir drauge pademonstravo, kad net pačiame Maskvos centre gali nebaudžiamas nužudyti ką panorėjęs. Ne tik opozicininką. O Putinas eilinį kartą susimovė ir nesiėmė jokių veiksmų.
Akivaizdu, kad pasipriešinti jėgos struktūroms, pasirengusioms į valdžią atvesti Kadyrovą, gali tik kitos jėgos struktūros. Ir čia atmintyje iškyla netikėtos ir priešlaikinės dviejų rusų generolų mirtys. Prieš jas įvyko dar penkios (!) generolų „savižudybės“, skaičiuojant nuo 2014-ųjų birželio, kai tapo aišku, kad Putinas vietoj „pergalingo žygio į Kijevą“ paprasčiausiai beprasmiškai purve sumurkdė „Naujarusijos“ idėją. Antikadrinės partijos valymai prasidėjo jau tuomet?
Pabrėšiu – tai ne daugiau nei spekuliacinė hipotezė, įrodymų aš neturiu, ir net pats tikiuosi, kad tai nėra tiesa. Tačiau jei iki branduolinio ginklo paleidimo mygtuko prasibraus ne niekšelis Putinas, o tas čečėnų idiotas, tuomet, deja, jo likvidacija bet kokia kaina, įskaitant ir raketinę (nors nebūtinai branduolinę) ataką prieš Maskvą, bus vienintelė alternatyva.
Nuotraukoje: Ramzanas Kadyrovas
Jurijus Nesterenka
#Čečėnija
