Birželio 8 dieną Aukščiausioji Rada labai sunkiai ir nenoromis balsavimu paskelbė sveikatos reformos Ukrainoje pradžią.
Apie ukrainietišką sveikatos priežiūrą gerai žinomi trys dalykai. Pirma, sveikatos priežiūra, kaip tikina Konstitucija, yra visiškai nemokama. Antra – tai žino visi ukrainiečiai – už visas paslaugas, vaistus ir gydytojų darbą Ukrainoje moka pacientas. Ir trečia – jokios sveikatos priežiūros šalyje apskritai nėra. Ukrainiečiai turi tokį posakį „užgydyti negyvai“. Būtent jis geriau nei kas kitas apibūdina medicinos padėtį šalyje.
Patekę į ligoninę pacientai moka gydytojams, sanitarėms, medicinos seserims. Jokių čekių, jokių sutarčių. Tik grynieji. „Labdaros įnašas“, t.y. operacijos apmokėjimas ligoninės kasoje, neatleidžia žmogaus nuo būtinybės atskirai mokėti už vaistus ir gydytojų paslaugas. Dar daugiau – pilnai padengtas tariamas kainoraštis pacientui nesuteikia jokių garantijų. „Labdaros įnašas“ – tai ne medicinos paslaugų apmokėjimas. Tai paaukojimas „šalies medicinos vystymuisi“. Šis įnašas nėra pagrindas tikėtis kokybiško gydymo ar teisingos diagnozės.
Pilnavertis medicinos draudimas šalyje taip pat neįmanomas. Ukrainoje nėra aiškių kriterijų, medicinos standartų, ligoninės paslaugų kainoraščio. Draudimo kompanijos gali padengti vaistų kainą, tačiau ne brangiai kainuojančias „nemokamas operacijas“ ir pooperacinę priežiūrą. Iš valstybinio biudžeto yra išlaikomos poliklinikos ir ligoninės, mokama menkutė alga medicinos darbuotojams, o kiekvieno paciento gydymui skiriama 3,5 grivinos per dieną. Visa kita: pajamos, prabangūs automobiliai, nekilnojamas turtas – tai gydytojai „užsidirba“ savarankiškai.
Ukrainiečiai gerai žino, kad jei jiems iš tiesų rūpi jų sveikata, tai būtina iš anksto turėti atsidėjus kelis tūkstančius dolerių gydymui, apžiūrą pereiti privačiame mokamame medicinos centre, kur yra viltis gauti patikimus tyrimų rezultatus, o jei tektų gultis į ligoninę – kreiptis į pažįstamą gydytoją dėl diagnozės patvirtinimo. Rekomenduojama „pas pažįstamus“ taip pat pasitikslinti ir ar ligoninėje išrašyti vaistai tinka jūsų negalavimui gydyti. „Patikrinti“ tenka net tai, ar jums reikalinga paskirta operacija. Nes yra visai galimas dalykas, kad gydytojas tiesiog siekia iš paciento kuo daugiau uždirbti, paskirdamas jam niekuo nepagrįstas brangias procedūras.
Pacientas Ukrainoje yra tikrų tikriausias baudžiauninkas. Jis gali kreiptis arba į rajoninę ligoninę pagal gyvenamąją vietą, arba į privačią kliniką, kurioje neretai dirba tie patys gydytojai. Tai priveda prie to, kad rajoninės ligoninės tampa privačiais vyriausiųjų gydytojų feodais, iš kurių ištrūkti sveikam ar ne iki galo sužlugdytam pacientui praktiškai nėra jokių šansų. Diagnozės, vaistų receptai, procedūros – visa tai gali paaiškėti esą fikcija. Ukrainiečiai pasakoja už širdies griebiančias istorijas apie tai, kaip pacientai miršta taip ir nesulaukę kokybiškos medicininės pagalbos vien todėl, kad jo gydytojas rajoninėje ligoninėje atsisakė laiku išrašyti „siuntimą“ į apskrities ar respublikinę ligoninę. Priežastis pati banaliausia – pinigai. Kadangi toji „nemokama ukrainietiška medicina“ iš tiesų yra multimilijardinė pogrindinė industrija, savanoriškai atsisakyti savo paciento, išgalinčio mokėti, ne kiekvienas gydytojas sugeba. O ir medicininis išsilavinimas šalyje per visus medicinos plėtros metus nusirito taip žemai, kad diplomą turintis gydytojas ne visada gali diagnozuoti ligas, išeinančias už jo „nekaltos“ komercinės veiklos ribų.
Ir štai dabar šią siaubingą sistemą yra siūloma keisti. Sveikatos ministerijos patvirtintoje reformoje yra įtvirtintas principas „pinigai keliauja paskui pacientą“. Dabar kiekvienas šalies gyventojas, nepaisant amžiaus, turimų negalavimų ir gyvenamosios vietos, sutartį galės pasirašyti su tuo šeimos gydytoju, kurį pats pasirinks. Nuo pacientų skaičiaus priklausys gydytojo pajamos. Tokiu būdu siekiama galutinai nutraukti iki šiol vykusią ukrainiečių pacientų baudžiavą ir pašalinti iš rinkos „medicinos vertelgas“.
„Jei šeimos gydytojas turės du tūkstančius pacientų, jis galės per metus uždirbti apie 120-150 tūkstančių grivinų“, – sakė sveikatos apsaugos ministrė Uliana Suprun.
Pagal naująjį įstatymo projektą, ukrainiečiai gaus garantuotą medicinos paslaugų ir vaistų paketą už valstybės biudžeto lėšas. Čia norėčiau pabrėžti, kad net Sovietų Sąjungos laikais, su jos išgirtąja valstybine medicina, vaistai buvo mokami. Sveikatos ministerijos pasiūlyme įtvirtinta norma, kuri Ukrainos piliečiams yra naujiena. Visiškai tikėtina, kad vien dėl to, jog daugiau pacientų kreipsis gauti nemokamų medicinos paslaugų pirminiame lygmenyje, pavyks sumažinti lėtinių ligų lygį šalyje.
Nemokamos medicininės pagalbos ir aprūpinimo vaistais plėtra vyks trimis kryptimis – pirmosios pagalbos (ekstrinės medicinos), paliatyviosios slaugos ir pirminės medicinos priežiūros. Suprun reformos idėjos esmė yra tame, kad tas lėšas, kurios jau dabar yra valstybės skiriamos sveikatos apsaugos sistemos reikmėms, reikia nukreipti nauja kryptimi. Šiandien Ukrainoje kasmet apie 100 milijardų grivinų (400 milijonų dolerių) yra išleidžiama ne pacientų gydymui, o ligoninių ir poliklinikų tinklo, pavirtusio nemokamais privačiais gydytojų kabinetais (nemokamais pačiam gydytojui), išlaikymui. Gyventojai tuo tarpu moka du kartus: pirmiausia mokesčių pavidalu, o paskui – už vaistus, procedūras ir kyšius. Ministerijos reforma siūlo perduoti pastatų išlaikymą vietos bendruomenėms, o biudžeto lėšas nukreipti tiesioginiam medicinos paslaugų ir vaistų apmokėjimui.
Dar viena reformos naujovė – medicinos pagalbos standartų suformavimas ir pritaikymas, medicinos technologijų įvertinimas ir sveikatos priežiūros įstaigų akreditacija. Tai atlikti bus pavesta specializuotai vyriausybinei nekomercinei agentūrai. Reformos iniciatoriai siūlo įvesti bendraeuropinius klinikinius protokolus, kas suteiktų galimybę draudimo kompanijoms pristatyti kokybiškas individualaus pacientų draudimo programas.
Faktiškai toji sveikatos apsaugos reforma, kurią bando įvesti sveikatos ministerija, siekia neaiškią valstybinę sveikatos priežiūrą pakeisti draudimu grįsta sveikatos priežiūra. Ji būtų dalinai valstybinė, dalinai – privati. Panaši sveikatos priežiūros sistema jau veikia Didžiojoje Britanijoje. Jos esmė yra ta, kad sveikatos priežiūra yra tiesioginė piliečių teisė. Tai reiškia, kad piliečiui ne tik suteikiamos nemokamos paslaugos už valstybės biudžeto pinigus, bet ir paliekama galimybė gydytis ir išsigydyti savo lėšomis jo paties pasirinktoje klinikoje.
Tai yra tie dalykai, apie kuriuos nekalba sveikatos priežiūros reformos priešininkai, tačiau ką gerai žino kiekvienas ukrainietis. Mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos problema yra ne ta, kad vyriausybė neturi pinigų sveikatos priežiūrai, o ta, kad dabartinėmis sąlygomis gydytojai ir pacientai negali pilnavertiškai bendradarbiauti. Valstybė savo dalyvavimu ne tik kad negarantuoja žmogaus teisės į sveikatą. Ji tą teisę riboja, sukurdama terpę pačiam bjauriausia korupcijos tipui – sveikatos priežiūros korupcijai. Paciento ir gydytojo tarpusavio atsakomybė ir atvirumas dalyvaujant valstybei – štai kas yra toji sveikatos apsaugos reforma, siūloma ministerijos.
Kaip minėta, ši reforma turi priešininkų. Jie apeliuoja į Konstituciją, garantuojančią ukrainiečiams visiškai nemokamą sveikatos priežiūrą ir kritikuoja sveikatos apsaugos ministeriją už uždaromas kaimo ligonines, kuriose jau seniai nėra nei personalo, nei pacientų. Tas faktas, kad vyriausybė neturi pinigų išlaikyti milžinišką ir neefektyvią dabartinę šalies sveikatos priežiūros sistemą, mažai jaudina kovotojus už socialinį teisingumą. „Vyriausybė privalo!“, – šaukia jie. „Reiškia, vyriausybė blogai dirba savo darbą“, – atšauna jie į pastebėjimą, kad medicina šalyje jau seniai yra mokama. Ir, žinoma, vyšnaitė ant torto, kurią taip dievina politikų populistų elektoratas: „Reikia mažiau vogti!“. Lyg jie patys nėra niekaip susiję su ta sistema, kuri jau daugiau nei dvidešimt metų vagia iš ukrainiečių galimybes ir gyvybes.
Esminis šios reformos trūkumas yra tas, kad nemokamų paslaugų ir vaistų sąrašą kasmet nustatys ministrų kabinetas. Trumpai tariant, apsilankymas pas šeimos gydytoją bus garantuotai nemokamas, o štai nemokamų vaistų sąrašas... Taip pat gali prasidėti problemos, jei žmogui reiks patekti pas gydytoją specialistą. Kadangi vidutinio ir aukštesniojo lygio medicinos paslaugas (į jas patenka ir siauresnės specializacijos, ne bendrosios praktikos, gydytojai) nuspręsta dengti tik privačiai, pagal „priemokos“ tarifą, kol kas neaišku, kokia šių išlaidų dalis bus kompensuojama valstybės lėšomis, o kiek pacientui teks mokėti pačiam. 50 % ir 50 %? 20 % ir 80 %? Visa tai yra klausimai, į kuriuos dar būtina sulaukti atsakymų. Tačiau tam, kad būtų galima gerinti sveikatos priežiūros sistemos kokybę, ją pirmiausia reikia reformuoti.
Per visą Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį buvo suformuotas 21 sveikatos draudimo įstatymo projektas, pasikeitė daugiau nei 20 sveikatos apsaugos ministrų. O ukrainiečiai ir toliau miršta nesulaukę medicininės pagalbos, nors šalis kasmet sveikatos priežiūrai išleidžia milžiniškas sumas. „Socialinė kaina“, už kurią šią reformą taip įnirtingai kritikuoja valdininkai ir deputatai – tai bendra paciento ir valstybės atsakomybė už ukrainiečių sveikatą. Šiandien ji yra 67 ir 1 600. 67 žmonės per valandą, 1 600 žmonių per dieną miršta Ukrainoje, kol visuomenė nostalgiškai svaičioja apie nerealistines Konstitucijoje įrašytas normas. Šie skaičiai turėtų tapti pavojaus signalu visiems ukrainiečiams ir pagaliau pažadinti jos iš gilaus paternalistinio sovietinio miego.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
