Sakoma, jog gyvenime nepasirinksi tik dviejų dalykų – tėvų ir gimtinės. Daugelio išeivijoje gyvenusių žmonių galvose mintys apie tėvus ir gimtinę sukosi kasdien. Kasdien apie tai buvo kalbama ir pasakojama su siekiu, jog visi pasakojimai vieną dieną taps istorija. „Lietuva“, „lietuvis“, „lietuviškas“ ir kitus panašius, su Lietuva susijusius, žodžius teko girdėti ir režisieriui Vincui Sruoginiui, kuris, anot jo, nors ir gimęs JAV, visada labiau jautėsi lietuviu, tik gyvenančiu Amerikoje.
Režisierius iki pilnametražės „Nematomo fronto“ juostos pasirodymo dirbo reklamos kompanijoje. Verslas ėjosi puikiai, tačiau, kaip ir daugeliui kūrybingų žmonių, trūko aistros. Viską pakeitė senelio, pirmo JAV diplomato, mirtis. Laidotuvių metu buvo skaitoma poezija, o garsaus diplomato pagerbti atvyko tuometinis Lietuvos prezidentas V. Adamkus. Pasak režisieriaus, senelis, nors ir nebuvo turtingas, tačiau buvo visų gerbiamas ir mylimas už savo veiklą. Tai supratęs „Nematomo fronto“ kūrėjas stabilų darbą reklamos agentūroje iškeitė į laisvai samdomo menininko ir, kiek abejodamas, ėmėsi Lietuvai svarbių įvykių pasakojimo. Pirmas filmas „Nematomas frontas“ buvo kuriamas 8 metus. Jo kūrėjų nuostaba, filmas buvo įvertintas ne tik senosios kartos žmonių, tačiau didelio populiarumo susilaukė ir jaunimo tarpe. Taip pat šio dokumentinio kino juosta buvo pastebėta ir įvertinta profesionalų – filmas buvo nominuotas dviejose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo kategorijose – už geriausią montažo režisieriaus darbą ir geriausią dokumentinį filmą. Pasak režisieriaus, šis filmas – tarsi įvadas jo naujajam filmui „Last Stand“. Sausio 13 d. įvykiais paremta filmo idėja netruko būti pristatyta Čikagos lietuvių bendruomenės nariams sausio 30-tosios vakarą.
Renginys sutraukė pačius aktyviausius lietuvius, kurie ne tik stebėjo ištraukas iš „Nematomo fronto“, tačiau ir diskutavo bei išsakė savo nuomonę partizanų ir Sausio 13-tosios tema. Daugelis iš susirinkusiųjų prisipažino, jog patys kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir buvo aktyviai įsitraukę į to meto įvykius. Kamerinė erdvė leido jaustis jaukiai, o režisierius, lietuviškai komentuodamas savo filmo ištraukas, tai darė kiek nedrąsiai. Lietuvių kalbą keitė anglų, tačiau pašnekesy lietuviškai tariami žodžiai „Lietuva“ ir „lietuviai“ kūrė bendrumo ryšį.
Plačiau apie būsimą filmą, Sausio 13 d. ir kūrybinius planus dar prieš renginį kalbėjomės su režisieriumi Vincu Sruoginiu.
- Trumpai papasakokite apie savo naująjį filmą „Last Stand“. Koks tai filmas?
- „Last Stand“ pavadinimą greičiausiai pakeisime į „Black Sunday“, kitaip „Juodasis sekmadienis“. Kitaip nei „Nematomas frontas“, tai bus vaidybinis filmas, paremtas tikrais įvykiais. Istorija bus pasakojama per išgalvotų veikėjų poziciją. Vienas iš personažų – Vaiva – Amerikos lietuvė, kuri atvyksta į Lietuvą dirbti su Sąjūdžiu. Ji reprezentuoja Amerikos lietuvius, kurie tuo laikotarpiu Vašingtone ir įvairiose JAV valstijose aktyviai dirbo lietuvių informaciniuose centruose. Tai bus vienas iš požiūrių į to meto įvykius. Kitas pagrindinis veikėjas – lietuvis, kuris taip pat dirbo su Sąjūdžiu. Rašydami scenarijų, mes siekėme ne vien tik dokumentuoti tuos įvykius, bet ir suteikti siužetui emocinį krūvį. Tačiau tai yra tik bendri planai.
- Kodėl nusprendėte pakeisti pavadinimą?
- Galima sakyti, tai yra kūrybinio proceso pasekmė. Rašant scenarijų tenka daug derinti, keisti, taikyti. Viena iš idėjų buvo šį filmą pavadinti „Bloody Sunday“ („Kruvinasis sekmadienis“), tačiau tai daug kur naudojamas pavadinimas. Airijoje, kiek pamenu, pagal 1975 m. įvykius taip pat buvo kuriamas filmas, kurio pavadinimas „Bloody Sunday“. Taigi tai plačiai naudojamas pavadinimas. Man asmeniškai patinka „Juodasis sekmadienis“.
- Kokiame filmo kūrimo etape dabar esate?
- Kadangi filmas susideda iš filmo idėjos kūrimo, produkcijos ir postprodukcijos, dabar mes esame pradinėje stadijoje. Tai tik pirmas žingsnis, kuris yra pakankamai sunkus. Šiuo metu mes rašome scenarijų, kalbamės su teisininkais, ieškome finansavimo šaltinių. Nors būsimo filmo prodiuserė pakankamai gerai žinoma Holivude, tikrai dar nesame pasirengę pristatyti projekto Holivudui. Dabar pagrindinė mūsų užduotis yra kuo plačiau pasakoti apie šį projektą, tiek Lietuvoje, tiek JAV, kad jis įgautų pagreitį ir būtų viešai matomas. Pristatant projektą investuotojams svarbu įrodyti, kad žmonės, būsimi žiūrovai, tiki tavo projektu. Dėl tos priežasties mes buvome užsiregistravę platformoje „Kickstarter“ ir stengėmės surinkti pradines lėšas projekto kūrimui. Mums pavyko pasiekti tikslą, tačiau, nepaisant to, visi kino projektai yra vienintelė meno forma, kuri reikalauja labai daug investicijų.
- Kiek reikia papildomų lėšų, kad galėtumėte pradėti projektą?
- Pradiniam projekto žingsniui, be abejonės, reiktų 50 tūkst. dolerių, kitas žingsnis – 100 tūkst. Mūsų siekis yra sukurti filmą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Filmai yra savotiškas verslas, ypač rimtiems investuotojams. Kalbant iš verslo pusės – pelningas filmas tas, kuris kuriamas su mažomis investicijomis, tačiau yra populiarus ir žiūrimas. Iš savo, kaip režisieriaus, pozicijos, aš galiu pasakyti, jog mano tikslas nėra užsidirbti. Aš, kaip ir visi žmonės, turiu darbą, o filmų projektai yra mano aistra.
- Jūs esate Amerikos lietuvis, tai bus antras Jūsų filmas apie Lietuvai svarbius įvykius. Kodėl savo filmams pasirenkate su Lietuva susijusias temas?
- Yra sakoma - rašyk apie tai, ką išmanai. Kalbant apie „Nematomą frontą“, tuo metu mes labai mažai žinojome apie partizanus. Be abejonės, kažkiek žinojome apie A. Lukšą, pagrindinį partizanų lyderį, tačiau tai buvo tik bendra informacija. Sausio 13 d. įvykius aš pats prisimenu, tuo metu jau buvau paauglys, mokiausi gimnazijoje. Kodėl tokios lietuviškos temos? Na, sunku pasakyti, daug Amerikos lietuvių kuria filmus apie Lietuvą, kaip pavyzdys, režisierius M. Markevičius, dabar Nidoje filmuojantis „Tarp pilkų debesų“. Yra tikrai nemažai pavyzdžių. Didelės įtakos, kodėl mano kartos Amerikos lietuviai kuria temomis, susijusiomis su Lietuva, turėjo mūsų tėvai. Galiu pasakyti, jog mano tėvas 50 metų kasdien svajojo grįžti į Lietuvą, tačiau po Nepriklausomybės, jis jau buvo per senas tam. Taigi gyvendamas ir nuolat girdėdamas apie Lietuvą, jaučiuosi lietuvis, gyvendamas Amerikoje. Lietuva – maža valstybė, todėl mes labiau susiję, mūsų tik 3 milijonai.
Didelės įtakos, kodėl mano kartos Amerikos lietuviai kuria temomis, susijusiomis su Lietuva, turėjo mūsų tėvai.
- Ar sutinkate, jog „Nematomo fronto“ filmu Jūs tiesiogiai pažinote Lietuvą, jos istoriją?
- Šis filmas nebuvo planuotas. Nors dar vaikystėje svajojau kurti filmus, deja, gyvenau dirbdamas reklamos kūrimo sferoje. Kartais su „Nematomo fronto“ partneriu J. Ohmanu juokaudavome, kad čia prisidėjo A. Lukšos „ranka“. Niekas iš mūsų gerai nežinojo, ką mes darome, ar kaip teisingai pasielgti tam tikrose situacijose. Tačiau kaskart abejodami, vis tiek bandydavome, drąsindami vienas kitą – „gerai, darom!”.
- Grįžkime prie Sausio 13 d. įvykių ir filmo „Last Stand“. Sakėte, jog tuo metu mokėtės gimnazijoje ir gerai supratote, kas vyksta. Ką prisimenate iš tos dienos įvykių?
- Pirmą kartą apie tuos įvykius sužinojau iš televizijos. Man buvo šokas. Aš lankiausi Lietuvoje 1988 metais. Jau tuomet jautėsi įtampa, Lietuvoje jaučiausi tarsi kitoje planetoje. Pats dalyvavau mitinge rugpjūčio 15 d. Vingio parke. Net nenujaučiau, kad gali ateiti tokia diena, kuomet taikios demonstracijos virs kruvinomis žudynėmis. Kadangi mano senelis - buvęs diplomatas, mūsų šeima aktyviai išsakė savo pozicijas už Lietuvos nepriklausomybę Vašingtono protestuose, organizuodavome susibūrimus.
- Dabar artimiausias Jūsų projektas – filmas „Last Stand“. Gal turite ir kitokių idėjų ar planų?
- Idėjų yra labai daug, tačiau ateinančio filmo darbai užims pakankamai daug laiko. Be to, filmo kūrimas atima labai daug energijos. Kai baigėme „Nematomą frontą“, sau pasakiau – viskas, daugiau tokių projektų nesiimsiu, eisiu dirbti į drabužių parduotuvę (juokiasi – red.past.) Kalbant apie idėjas, jų tikrai yra, ir taip, jos susijusios su Lietuva. Man labai įdomi Nijolės Bražėnaitės, A. Lukšos mylimosios istorija. Niujorke mes netoli vieni nuo kitų gyvename, dažnai susitinkame ir kalbamės – apie Nijolės šeimos istoriją, koks jos gyvenimas buvo prieš ir kaip klostėsi jau po partizanų laikų. Taip pat planuose turiu keletą amerikietiškų filmų, taip pat vieną trumpametražį filmą apie Niujorką. Kadangi tai apie 15 min. trukmės darbai, greičiausiai jie pasirodys „Vimeo“. Kalbant apie „Last Stand“, nežinau, kiek ilgai dar truks jo kūrimas - dvejus, trejus ar ketverius metus, tačiau, kol jis nebus baigtas, visas mano dėmesys bus skirtas šiam projektui.
Jei norėtumėte paremti projektą, kviečiame apsilankyti puslapyje www.tinygiantfilms.tv/support (PayPal ir kredito kortelės) arba siųsti čekį Tiny Giant Films
Attn: Vincas Sruoginis
Post Office Box 311
Norwood, NJ 07648
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
