Tris lietuvius vaikučius prieš dešimtį metų įvaikinusi italų pora Giuseppe ir Milena neslepia: „Dar prieš santuoką abu žinojome, kad dėl mano (Milena) ligos negalėsime susilaukti vaikų, tad buvo aišku, kad atėjus laikui įsivaikinsime.“

Italijoje tai padaryti sunku. 2001 metų kovo 28 d. įstatymu nr. 149 buvo pradėti uždarinėti vaikų globos namai ir juos pakeitė kitos vaiko raidai geriau tinkančios formos. Vaikai, kurių nebuvo galima įvaikinti, pateko į šeimynų globą, į globėjų šeimas, tad šiuo metu yra daugiau norinčiųjų įsivaikinti nei pačių vaikų. Tenka kreiptis į užsienio šalis, kurių visuomenės dar nesugeba pakankamai pasirūpinti savo beglobiais.

Viena iš daugelio istorijų

Mantui buvo 7, Sandrai – 5, o Andželikai – vos 3 metukai, kai vaikų globos namuose juos aplankė italų pora.
„Kai atėjus laikui pradėjome domėtis galimybe įsivaikinti, stipriai jaučiau kažkieno Kito ranką – sako Milena. – Kartą kolegės pasiteiravau, gal žino kokią asociaciją, kuri rūpinasi įvaikinimu? O ši man papasakojo apie visai neseniai pas ją besisvečiavusią vienos asociacijos atstovę Lietuvoje.“

Lietuva pasirodė tinkamas variantas, ir netrukus pora pradėjo gana ilgą tarptautinio įvaikinimo procesą. Sulaukę pasiūlymo įvaikinti tris vaikus iš penkių brolių ir sesių grupės, pirmą kartą atvyko į Lietuvą.

Naujieji tėvai atmintyje tebesaugo smulkiausias pirmųjų dienų detales, tapusias lemtingomis jų šeimai. „Prisimenu, kai sužinojome, jog du vyresnieji vaikai, kuriuos turėjo įvaikinti kita šeima, atsisakė vykti į Italiją, septynmetis Mantas vyriausiajam broliui pasakė: „Tu daryk ką nori, – aš važiuoju.“ Mantas vyko su mumis ir į teismo posėdį. Teisėjas jį išklausė. Jis kalbėjo ne tik už save, bet ir už sesutes.“

Kaip sekėsi pirmosiomis savaitėmis? Paprastai vaikų laukiama, jie pamažu auga, o įvaikinimo atveju viskas įvyksta gana staiga: į savo šeimos erdvę teko įsileisti tris jau paaugusius žmones. „Iš pradžių buvo ganėtinai sunku“, – pripažįsta Giuseppe ir Milena. Bet, jų nuomone, yra lengviau įvaikinti tris vaikus nei vieną, nes šie vaikai jau buvo šeima, o jiems, įtėviams, tereikėjo tik į ją įeiti. Mama turėjo galimybę keletą metų pasilikti namuose su vaikais, ir šis nuolatinis buvimas su jais padėjo pamatus sklandžiam bendram gyvenimui.

Mantas į naujuosius namus atvyko gruodį, o sausį jau pradėjo lankyti mokyklą. Vėliau prisidėjo Sandra... „Reikėjo pasistengti. Sunkumai buvo visai ne tie, kurių tikėjomės. Nesitikėjau, pavyzdžiui, kad vaikai taip greitai pradės kalbėti itališkai. Tuo tarpu su maistu buvo sunkiau. Prisimenu, ateina į virtuvę Mantas, pakraipo galvą, tada nevalgo ir sesės...“ – dabar jau leipsta juokais šeimos vyriausioji virėja.

Atgal prie šaknų

Viena iš šio įvaikinimo sąlygų buvo palaikyti santykius su Lietuvoje nusprendusiais pasilikti vyresniaisiais broliu ir sese, kurie greitai po mažųjų įvaikinimo paliko globos namus ir užaugo pas močiutę. Jie ne kartą atostogavo su įvaikintais broliais Italijoje. Tėvų klausiu: ar nebijojote priimti į savo namus beveik visiškai nepažįstamų jaunuolių? „Visiškai ne – jie nuostabūs vaikai, nesudarė mums jokių sunkumų, elgėsi kaip tikri vyresnieji broliai, – sako Giuseppe. – Mums atrodė, kad bus kiek sudėtingiau palaikyti santykius tarp brolių, kai sužinojome, kad du vyresnėliai nevyks gyventi į Italiją, tačiau galiausiai viskas išsisprendė savaime – gerus trejus metus jie mus nuolat aplankydavo. Dabar jau abu pilnamečiai, tad matomės mažiau – tačiau jie žino, kad visada yra laukiami.“

„Mums sako: jūs šaunuoliai... bet tai nėra tiesa. Manau, kad viskas prasidėjo nuo ganėtinai egoistinių tikslų: pora nori turėti vaikų“, – atvirauja sutuoktiniai. Tačiau priduria, kad visiems tėvams galioja ta pati taisyklė – žinojimas, jog vaikai nėra jų nuosavybė. „Mes galim palydėti juos vienoje jų gyvenimo atkarpoje, auginti, padėti, kad augtų tiesiai. Tačiau paskui jie eis savo keliu, žinodami, kad visada yra vieta, kur gali atsiremti.“

Pora laikosi požiūrio, kuris yra visiškai priešingas kvietimui nukirsti šaknis, pamiršti praeitį ir pasinerti į naują tikrovę. „Manome, kad augalas turintis gilias šaknis, gerai augs. Dabar mes patys jaučiamės pusiau lietuviai, pusiau italai.“