Nostalgija buvusiam laikui – vienas pagrindinių mūsų valstybinių švenčių ingredientų. O tada tai buvo – tauta vieninga, solidari, idealistiška… Panašios kalbos nėra tik pastanga kuo įmanoma objektyviau pavaizduoti praeitį, tai ir esamojo laiko atspindys, nes, kalbėdami apie tai, kas buvo, labiausiai akcentuojame tai, ko mums trūksta dabar. Šiandien dažnai išgirsi, kad mums trūksta solidarumo, kad esame kiekvienas sau, susvetimėję. Lengva pasiduoti tokiems nostalgiškiems svarstymams, tačiau vis dėlto žymiai svarbiau yra užduoti kelis esminius klausimus: „kas yra solidarumas?“ ir „ar tikrai tada buvome solidaresni nei šiandien?“
Kas yra solidarumas?
Svarstydamas apie solidarumą, atsigręžiau į kunigo Jozefo Tischnerio rašinį „Solidarumo etika“, užrašytą dar 1981 metais, kai „Solidarumas“ Lenkijoje dar buvo pakilime, o režimas nebuvo spėjęs įvesti karinės padėties. Tačiau jau tada J. Tischneris, kuris buvo vadinamas tiesiog „Solidarumo“ judėjimo kunigu, perspėjo skaitytojus, kad ne kiekvienas „mes“, ne kiekvienas „kartu“ yra solidarumas. Jo teigimu, mus gali sieti daug dalykų – kalba, kraštovaizdis, pilietybė ir pan. Tiesa, tai veikiau yra tiesiog bendras vardiklis, o ne solidarumas, nes solidarumas yra sąmoningas apsisprendimas prisiimti ne tik savo, bet ir kito naštą. Solidarumo esmę kunigas kildina iš apaštalo Pauliaus Laiške galatams išsakytų žodžių: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą.“ Tad būti solidariam reiškia sąmoningai apsispręsti nešti vienam kito naštas. Kitas žmogus man tampa toks svarbus, kad aš apsisprendžiu prisiimti dalį jo naštos. Kaip rašo J. Tischneris, solidarumas reiškia, jog dažnai kito našta man tampa sunkesnė nei savoji.
Kunigo J. Tischnerio solidarumo samprata yra grįsta krikščioniškuoju personalizmu. Būtent dėl to jis akcentuoja, jog solidarumas negali būti primestas iš išorės pasitelkiant prievartą, nesvarbu, kad ir kokie kilnūs būtų tikslai. Solidarumo dorybė kyla iš žmogaus širdies. Pasitelkdamas gerojo samariečio pavyzdį, J. Tischneris argumentuoja, kad jo niekas nevertė sustoti ir padėti šalikelėje gulinčiam sužeistajam. Juk kiti ramiai pro jį praėjo. Gerasis samarietis juk irgi gyvena tam tikroje visuomenėje, tam tikrame religiniame ir politiniame kontekste. Tačiau jo poelgis, priešingas daugumos pro sužeistąjį praėjusiųjų poelgiams, yra įrodymas, kad žmogus, vedamas savo sąžinės balso, yra pajėgus peržengti šio pasaulio struktūras ir apribojimus. Tikrasis solidarumas tokiu atveju yra iš sąžinės gelmių kylantis poreikis atsiliepti į kenčiančiojo pagalbos šauksmą. Tikrasis solidarumas yra sąžinių solidarumas, teigia kunigas J. Tischneris.
Be to, jis akcentuoja ir dar vieną svarbų dalyką – iš Evangelijos gimstančiam solidarumui nereikia priešų ar oponentų, kurie padėtų konsoliduoti žmones. Solidarumas gimsta ne iš susivienijimo prieš kažką, o iš susitelkimo vardan to, kas turi būti padaryta. Turint omenyje tai, kas jau buvo išsakyta anksčiau, šis susitelkimas gimsta iš troškimo padėti kenčiantiesiems. Taip, anot J. Tischnerio, solidarumu paremta bendruomenė tampa išskirtinė, nes joje „mes“ eina po klausimo „vardan ko?“
Galiausiai solidarumas nekalba apie vienodumą, priešingai, jis akcentuoja laisvę būti savimi. Tikintieji gali būti tikinčiaisiais, abejojantieji – abejojančiaisiais, o netikintieji – netikinčiaisiais. Žmogui yra pripažįstama sąžinės laisvė. Žmogaus orumas grįstas jo sąžine. Remdamiesi šiuo teiginiu, dekalogą mes grindžiame ne kaip iš išorės žmogui primestą apribojimą, o kaip vidinę sąžinės diktuojamą navigacijos sistemą, nuo kurios nukrypimas visų pirma žeidžia ne ką kitą, o patį žmogų, kuris pamina savąjį orumą.
Keli probleminiai klausimai
Suprantama, kad gali būti suabejojusiųjų, ar tik deklaruotoji sąžinės laisvė neveda į reliatyvizmą, kur kiekvienas gyvena pagal savo žvaigždes. Į šiuos nuogąstavimus kun. J. Tischneris atsako akcentuodamas, kad pasaulyje gali būti daug etinių sistemų, tačiau tėra tik vieną sąžinė, kuri eina pirma visų sistemų. Kiekvienas mūsų esame apdovanotas sąžine kaip prigimtine žmogaus etine jusle. Anot J. Tischnerio, savo sąžine galime naudotis ar nesinaudoti lygiai taip pat, kaip ir savo valia ar protu. Žmogus gali ugdytis ir praktikuoti dorybes, tačiau gali ir sunaikinti savo sąžinę, kurią kunigas įvardija kaip žmogaus viduje bylojantį Dievo balsą. Šis akcentas labai svarbus, nes J. Tischneris akcentuoja, jog Dievas, kuris nekalba per žmogaus sąžinę, yra ne tikras dievas, o paprasčiausias stabas.
Suvokiant, kad laisvas žmogus gali pakilti į pačias aukštumas arba nusiristi iki visiškų žemumų, natūraliai kyla pagunda griebtis išorinio reguliavimo. „O ką darysime, jei pasirodys, kad žmogaus sąžinė yra pažeista? Ar nebūtų saugiau nekreipiant dėmesio į sąžinę sukurti kelio ženklus ir išdėlioti juos žmogaus kelyje?“ – klausia J. Tischneris ir pats į tai atsako, rašydamas, jog žmogaus moralė taip nėra ugdoma, nes kalbame ne apie paprastą mechaninį procesą, o apie žmogaus elgesį, kuris išplaukia iš jo sąžinės.
Jei viskas paremta tik galios santykiais, kai asmuo ar jų grupė gali priversti kitus elgtis atitinkamai, tai susiduriame su situacija, kuri išoriškai gali atrodyti gera ir net pageidautina: žmonės vilki reikiamas uniformas, stovi eilėje, pagal tai, kaip jiems įsakyta, dalyvauja kolektyviniuose ritualuose. Esminis klausimas čia yra ne tai, ar reguliuotojas yra geras ar blogas, o tai, kas nutiktų nelikus reguliuotojo. Kaip rašo J. Tischneris, pasitvirtintų amžių išmintis, kad tas, kuris norėjo pasiekti per daug, nepasiekė nieko. Trumpai tariant, suirtų viskas, kas buvo palaikoma tik poveikio iš išorės, tačiau nebuvo įsitvirtinę žmogaus sieloje.
J. Tischneris jokiu būdu nenori pasakyti, kad reguliavimas nėra reikalingas. Jis tik kritikuoja tokį reguliavimą, kuris visiškai nekreipia dėmesio į žmogaus asmens laisvę. Jei žmogaus sąžinei nebus palikta erdvės, tai galiausiai išugdysime tik žmones, kurie gebės prisitaikyti prie kintančių išorinių aplinkybių ir neturės jokio vidinio moralinio kompaso. Galų gale net ir tokiu atveju, jei reguliuotojas šalikelėse tobulai išdėlios kelio ženklus, tai vis viena tik žmogaus sąžinė bus galutinis arbitras, ar, jei akiratyje nesimato policijos automobilio, paisyti, ar nepaisyti nustatytos tvarkos. Po ilgo laikotarpio jau pokomunistinėje Lenkijoje rašydamas tekstą „Solidarumo etika prabėgus metams“, J. Tischneris kritikavo krikščionis politikus, kurie skubėjo visu švytėjimu pademonstruoti katalikiškas vertybes, tačiau pamiršo vieną svarbią dorybę – išmintį – ir taip rizikavo peržengti pavojingą liniją, skiriančią moralę nuo moralizavimo, kuris tampa antihumaniškas, t. y. žmogų jau ne ugdo, o tiesiog jį pažemina. Minėtame tekste J. Tischneris negailėjo kritikos ir pačios Bažnyčios hierarchams Lenkijoje: „Vakar Bažnyčia nešė viltį Lenkijai. Ką ji neša šiandien? Šiandien ji neša pasaulio baimę, kuri reiškia žmogaus baimę.“
Tad kokio solidarumo trūksta mums?
Kas iš viso to, ką savo rašiniuose akcentavo kun. J. Tischneris, yra aktualiausia šiandienei Lietuvai? Visų pirma akcentuočiau tai, kad, kaip ir rašė kunigas, solidarumui svarbiausias yra ne klausimas „prieš ką?“, o klausimas „vardan ko?“ Bendras priešas veikiau kuria solidarumo iliuziją, ir šiuo atveju kyla pavojus, kad, pasikeitus aplinkybėms, paaiškėtų, jog niekas kitas mūsų ir netelkė. Be to, tokia per priešiškumą kažkam apibrėžiama tapatybė yra priklausoma ir ne nuo ko kito, o nuo to tikro ar tariamo priešo. Taip savotiškai tampame to priešo įkaitais, nes jis mums tampa reikalingas savo tapatybei palaikyti.
Visų antra, solidarumas, akcentuodamas asmens sąžinės laisvę ir tikslą nešti vienas kito naštas, pabrėžia mums suteikiamą viltį, jog kiekvienas ne tik galime nostalgiškai žvilgčioti į praeitį, bet ir keisti ateitį. Tiesa, tada mūsų pečius užgula atsakomybė, kuri yra neišvengiama laisvės palydovė ir kurios taip lengvai jau nebenusikratysi, teisindamasis, kad negaliu, nemoku, nenoriu.
Nežinau, ar iš tiesų solidarumo anksčiau būta daugiau. Tai sunkus klausimas, nes tada būta visko – tiek vienijimosi vardan tos, tiek būrimosi prieš tą. Tačiau, aiškiau suvokus, apie ką kalbama, tampa akivaizdu, kam esame kviečiami. Tad, užuot gailėjusis prarasto solidarumo, reikia kurti jį čia ir dabar, ypač suvokiant, kiek daug žmonių šiandien yra palikti šalikelėje šauktis pagalbos ir laukti gerojo samariečio.
Šaltinis: Bernardinai.lt
