Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ties metų sukakties proga leidykla „Gairės“ 2006 metais išleido spalvotą, gražiai iliustruotą „Atminimo knygą“. Šios knygos siekis - įamžinti žuvusiųjų karių atminimą. Knygos pradžioje, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis – trumpos valstybėms atstovaujančių asmenų mintys apie karo baisumus ir milijonus žuvusių karių kovoje prieš nacizmą. LR Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas didžiuojasi, kad Lietuvos vyrai didvyriškai kovėsi pirmiausia Raudonosios armijos gretose, kad Lietuvoje žuvę sovietiniai kariai ilsisi tvarkingai prižiūrimose kapinėse.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pabrėžia, kad tik Lietuvos žemėje žuvo per 80 tūkstančių karių, daugiau kaip 100 tūkstančių belaisvių - koncentracijos stovyklose. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frank-Walter Steinmaier kviečia pamąstyti, kad šiose vietose suvokiame Vokietijos istorijos klystkelį, sukėlusį begalines kančias. Jis teigia, kad Lietuvoje ilsisi 20 tūkstančių vokiečių karių. Pastarieji ir kiti kvietė susimąstyti apie fašizmo aukas, tačiau nė vienas nepaminėjo apie analogiškus baisumus ir komunizmo aukas. Algirdas Brazauskas net neužsiminė, kad Lietuvoje karas 1945 metais nesibaigė, kad ginkluotas partizaninis karas tęsėsi dar dešimtmetį, o rezistencinis judėjimas iki pat 1990 metų – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Nors daug rašyta apie karą po karo, sukurti filmai apie didvyrišką Lietuvos partizanų kovą prieš okupantus, tačiau reikia priminti, kad 1944–45 metais prieš sovietinę kariuomenę, vietinius kolaborantus, stribus kovėsi per 30 tūkstančių Lietuvos partizanų, kad per du pokario metus žuvo atitinkamai nuo 2,5 iki 10 tūkstančių laisvės kovotojų. Prieš Lietuvos partizanus buvo mestos 8 čekistinės, pasienio ir reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos, vietinių aktyvistų, stribų pulkai. J.Starkausko knygoje „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“ pateiktuose žemėlapiuose pagal sutartinius ženklus mirgėte mirga okupacinės kariuomenės išdėstymas.
Žemėlapiuose tarsi nebėra vietos partizanų buveinėms ir slėptuvėms įsiterpti. Atrodo, kaip galėjo tokį ilgą laiką partizanai atsilaikyti prieš tokią galingą karinę jėgą, kuriai vadovavo patyrę partizaninėje kovoje čekistai, politrukai ir jų generolai. Juk kovai su partizanais buvo pasiųsta ir garsioji Vetrovo divizija. Smogikams vadovavo įžymusis budelis Sokolovas, kuris ramiausiai, sulaukęs senyvo amžiaus, Nepriklausomybės laikais mirė reprezentaciniame gerontologijos centre, kuriame sovietiniais laikais ilsėdavosi LKP CK seneliai. Manoma, kad mūšiuose su partizanais, pagal liudininkų duomenis ir pačių sovietinių karių laiškus, jų žuvo dvigubai daugiau nei partizanų. Aišku, KGB archyviniuose dokumentuose tai neatsispindi.
Šiais metais sausio 12 d. pagerbėme 70 metų Lėno mūšio sukaktį, kuriame Vyčio apygardos partizanai kovėsi su reguliarios kariuomenės divizija. Mūšyje žuvo apytikriai iki 22 partizanų. Archyviniuose KGB dokumentuose apie okupantų žūtį visai neužsimenama. O toje kovoje, pagal liudijimus, žuvo per 100 čekistų. Garsiame Kalniškių mūšyje 1945-05-17 šešiasdešimt partizanų kovėsi su divizija patyrusių karių. Šiame mūšyje žuvo per 40 partizanų ir 400 karių, tuo tarpu archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad žuvo 4 kariai. Šiuose paminėtuose mūšiuose nemaža dalis partizanų prasiveržė per kelis apsupties žiedus ir toliau tęsė kovą. Tai buvo pirmieji atviri mūšiai, įrodantys partizanų pranašumą.
Vėlesniais metais partizanai tokių mūšių stengėsi išvengti ir apsiribojo pagal jų vadų susitarimus sutartais išpuoliais, pasiskirstę į mažesnius būrius. Lietuvos budelis – aršus stalinistas A.Sniečkus -pranešimuose VKP(b) sekretoriui Ždanovui rašė, kaip kovojama su pogrindžiu, nuolat reikalaudavo papildomos karinės pagalbos. 1947-05-21 jis rašė, kad LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl kovos su buržuaziniu nacionaliniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis priemonių sustiprinimo, kad padėtis negerėja, kad LTSR teritorijoje gaujų veikla nesilpsta.
Partizanai savo netikėtais puolimais buvo užėmę daugelį miestelių visoje Lietuvos teritorijoje: sunaikindavo ten esančias stribų ir čekistų įgulas, išvaduodavo suimtuosius, paimdavo reikalingus dokumentus ir staigiai pasitraukdavo. Kol sovietiniai aktyvistai pranešdavo stambesniems kariniams daliniams, partizanų pėdos jau būdavo ataušę. Pagal čekistų ataskaitas, jie, ieškodami partizanų, laukdami jų pasalose ir žūtbūtiniuose mūšiuose praleisdavo150–250 dienų per metus. Sniečkus, matydamas, kad čekistai, reguliari kariuomenė su partizanais negali susitvarkyti, pareikalavo, kad kartu su jais dalyvautų partinis aktyvas, juos apginkluodavo. Partiniuose susirinkimuose buvo net pareikalauta iš čekistų, stribų, partinio aktyvo po partizanų išpuolių negrįžti į bazes, ieškoti banditų gaujų tol, kol jos nebus sunaikintos. Be abejo, dėl tokio gyvenimo daugelis prasigerdavo, dalyvavo nekaltų žmonių žudynėse, plėšikavo, pasisavindavo ištremtų žmonių turtą. Jų poelgiai buvo svarstomi partiniuose biurų posėdžiuose, tačiau, atkėlus kitus į jų vietą, padėtis mažai keitėsi.
Vis dėlto dėl didelių tremčių, žiaurių represijų, išdavysčių, suėmimų ir žūties partizaninis judėjimas buvo palaužtas. Lietuvoje tuo antisovietinis judėjimas nesibaigė. Jų garbingą darbą tęsė pogrindininkai studentai, jaunimas. Jie papildė suimtųjų partizanų gretas lageriuose, organizavo streikus, sukilimus. Tokie politinių kalinių sukilimai vyko Norilske, Kengyre, Džezkazgane, Intoje, Vorkutoje ir kitur. Lietuviai buvo aktyviausi streikų organizatoriai ir vadovai. Jie savo streikais, reikalavimais žlugdė SSRS sunkiąją pramonę, sprogdino šachtas, vykdė kitas diversijas, baudė „bildukus“ už išdavystes.
Neatsitiktinai partizaninio judėjimo aidas, kai Maskva buvo priversta paleisti politinius kalinius į laisvę, atsikartojo ir Lietuvos komunistų partijos centro komitete, aršūs stalinistai Sniečkus, Preikšas, Liaudis, Zimanas, Bartašiūnas, Gedvilas sunerimo. Į N.Chruščiovo pradėtą politinių kalinių amnestiją A.Sniečkus žiūrėjo labai neigiamai, kelis kartus Kremliuje kalbėjo apie Lietuvos partizanų ir kitų laisvės kovų dalyvių „neteisėtą“ reabilitaciją, net gąsdino SSRS vadovybę naujomis grįžusiųjų ginkluotomis akcijomis. Todėl J.Paleckis 1957-01-21 nedelsiant pasirašė vieną nuožmiausių prieš laisvės kovotojus ir tremtinius komunistų įsaką – politiniai kaliniai, atlikę bausmę, negali grįžti į Lietuvą, o jeigu grįžta, bausti 5 metų katorgos bausme. Tokio sprendimo nepriėmė nė viena komunistinė sąjunginė respublika. Taip pat buvo pasielgta su tremtiniais. Negalėdami grįžti Lietuvą, dešimtys tūkstančių lietuvių pabiro Rusijos ir kitų respublikų platybėse, įsikūrė Karaliaučiaus srityje, Estijoje, Latvijoje.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, likę gyvi partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai aktyviai įsijungė į atkuriamąjį Lietuvos darbą, perlaidojo iš pelkių griovių, šulinių, miškų išniekintus partizanų palaikus, atstatinėjo nugriautus paminklus, bažnyčias, susprogdintas Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, Trijų Kryžių kalno paminklą, budėjo, kad iš KGB buvusių rūmų nebūtų išgrobstyti archyviniai dokumentai, reikalavo, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, kad būtų priimti desovietizacijos ir liustracijos įstatymai. Jų nepriėmus ir nuolaidžiaujant sovietinei nomenklatūrai, prieita prie to, kad valdžioje vėl įsitvirtino, pakeitusi partijų pavadinimus, senoji komunistinė nomenklatūra, perėmusi visą valdžią politikoje, ekonomikoje, teismuose ir kitose institucijose. Visa laimė, kad paskutinėse kadencijose prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, kuri pripažįsta karą po karo, nevyksta ir nevyks į Maskvą švęsti 70 metų pergalės prieš fašizmą, Rusijos įsiveržimą į Ukrainoje pavadino teroristiniu aktu prieš nepriklausomą valstybę. Deja, tai nepatinka senajai sovietinei ir jos paunksmėje užaugusiai sovietinei nomenklatūrai, kai kuriems žurnalistams, atskiroms televizijos laidoms. Jiems, kaip ir anksčiau, nepriimtina Prezidentės, kaip buvusios Brazausko bendražygės, „išdavystė“. Juk, pagal aukščiausius LKP CK ir KGB įstatus, buvusių elitinio rango komunistų ir čekistų nebūna, jei jie tokiais tampa, tai tik numirę. Tas pats įvyko ir su partizanų, laisvės kovotojų siekiais. Laiku nepriėmus desovietizacijos ir liustracijos įstatymų, teisės aktais neįvertinus komunistų partijos centro komiteto nusikalstomos veiklos okupacijos laikotarpiu ir tęsiant komunistinę propagandą, po 20–25 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo laisvės kovotojai patriotai vėl tapo pagal dabartinius „istorikus“ civilių piliečių, senelių, vaikų žudikais, banditais, žydšaudžiais. Tai vaizdžiai parodo šmeižto kampanija prieš paskutinį Aukštaitijos partizaną, žuvusį prieš 50 metų, Antaną Kraujelį, prieš Lietuvos prezidento A.Smetonos sesers sūnų karininką Juozą Krištaponį, apšaukiant jį žydšaudžiu. Šmeižto kampanijoje dalyvauja net buvęs VSD direktorius generolas Jurgis Jurgelis, signataras Aloizas Sakalas. Prieš keletą metų „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnis „Lietuvos istorikai nustatė per tūkstantį žydus žudžiusių lietuvių“, kuriame teigiama, kad patikrinus Izraelio svetainėje skelbtas tariamų 4 268 žydšaudžių pavardes, penkių atrinktų istorikų grupė nustatė, kad žudynėse dalyvavo 1 034 asmenys.
Šią atranką 5 istorikai vykdė du metus, be oficialaus Izraelio valstybės atsakingų institucijų prašymo, vadovaujantys internetinėje svetainėje pasirodžiusia informacija. Norėtųsi paklausti, kodėl Lietuvos istorijos institutas, LGGRTC taip intensyviai dirba viena kryptimi, kodėl tokio tempo nėra sovietinį genocidą vykdžiusių asmenų atžvilgiu?
Labai panašu, kad neatsakingai elgiasi šios institucijos, įvardindamos tūkstančius žydšaudžiais. Nepakanka vadovautis, vertinant jų veiklą vokiečių okupacijos metais, vien sovietų archyviniais dokumentais, reikia atlikti kiekvieno taip įvardinto asmens viso gyvenimo veiklos analizę. Nepakanka pasakyti, jeigu tu dalyvavau Impulevičiaus batalione, jau esi nusikaltėlis.
LLKS ėmėsi iniciatyvos apginti garbingą karininko Juozo Krištaponio vardą ir paaiškėjo, kad jis asmeniškai žydų ir karo belaisvių šaudyme nedalyvavo, iš 37 liudininkų tik du po 20-30 metų nuo teismo prisimena ir paliudija, kad J.Krištaponis buvo batalione. Be to, paaiškėjo papildomi duomenys, kad jis dalyvavo antinacinėje veikloje, buvo vienas iš tokios organizacijos vadovų, išgelbėjo 17 savo kaimynų, tarp jų ir vaikų nuo sušaudymo, nes raudonieji partizanai nušovė kaimynystėje du vokiečių karius. Juozas Krištaponis žuvo Lėno miške didvyrio mirtimi kovoje su sovietine divizija. Jam po mirties buvo suteiktas pulkininko laipsnis. O šiuo metu norima atimti iš žuvusio kario savanorio vardą, nugriauti jam pastatytą paminklą Ukmergėje.
Pranešimo pradžioje paminėjau leidyklos „Gairės“ išleistą „Atminimo knygą“. Šios leidyklos direktorius Povilas Masilionis, buvęs žurnalo „Komunistas“ redaktoriaus pavaduotojas, parašęs kupiną šmeižto prieš Lietuvos partizanus knygą „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Padarius analizę, į tą aukų skaičių įrašyta daugiausia sovietinių aktyvistų ir jų šeimos narių, o knygoje jie įvardinti kaip nekalti civiliai gyventojai. Jis aktyvus „Lietuva be nacizmo“ narys. Kartu su juo darbuojasi Rafaelis Maksumovas, Julius Deksnys, Valerijus Ivanovas, Giedrius Grabauskas, Donatas Glodenis. Manau, su jų veikla yra susiję ir kai kurie JAV gimę ir Lietuvoje gyvenantys piliečiai, teigiantys kaip ir A.Slavinas, T.Venclova dar įžūliau – „Lietuva davė net akstiną Vokietijai žudyti žydus“. „Lietuvių tauta – tai žydšaudžių tauta“ – yra čekisto, nusikaltėlio Aleksandro Slavino, kuris be jokių VSD tyrimų ir Generalinės prokuratūros apklausų pasitraukė į Vokietiją.
Lietuvoje dar yra žmonių besiilginčių stalinizmo laikų. Jie prisisegs Georgijaus kokardas, pažymėdami pergalės prieš Vokietiją 70-metį. Panašias raudonas juosteles švenčių dienomis su raudonais gvazdikais neša ir mūsų socialdemokratai kaip ir jų pirmtakai eidami prie Lenino paminklo. Jų pirmtakų – Lietuvos Komunistų partijos ir komjaunimo antivalstybiniai teroristiniai darbai, pražudę trečdalį tautos ir doriausią, darbščiausią, patriotiškiausią genofondą sovietinės okupacijos metu, lieka ir toliau valstybės aktais neįverti ir neįvardint kaip nusikalstami. Artėja 1948 metų didžiosios tremtis sukaktis, kai buvo ištremta per 40 000 žmonių, pažymėsime ir Lietuvos valstybinio tribunolo komunizmui pasmerkti 15 metų sukaktį. Tai – gera proga komunizmą ir jo veiklą, kaip nusikalstamą, įvardyti, pasmerkti, ir tai ne atskirų partijų, o visos Lietuvos gyventojų priedermė.
LKP CK bei jo aktyvas miestuose ir rajonuose turi būti valstybės teisės aktais įvardintas kaip nusikalstamas Lietuvos valstybei, kaip buvo pasielgta su Burokevičiaus partija. Tuomet ir dabartinė Lietuvos socialdemokratų bei kitos partijos, palengvintų savo nusikaltimus slepiančias kupras ir gal ateitų padėti gėlių puokštę prie būsimo paminklo Lukiškių aikštėje žuvusiems už Lietuvos laisvę, priklauptų prie Nežinomo laisvės kovotojo kapo. Gal atsitokėtų ir paskutines dienas gyvenantys senyvi partiniai aktyvistai, čekistai, stribai ir spėtų padaryti atgailą, parodytų, kur yra išniekintų partizanų, laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietos.
Jonas Burokas
