– Neseniai JK premjerė paskelbė, kad 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį, leisiantį pradėti „Brexit“ procesą bei derybas, aktyvins jau kovą. Be to, kalbos apie Škotijos atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės tampa realiu siekiu. Kokios nuotaikos šiuo metu tvyro šalyje?
– Škotijoje stiprėja jausmas, kad stabili ateitis priklauso nuo tvirtų ryšių su ES, todėl 67 proc. škotų balsavo už tai, kad JK pasiliktų Bendrijoje. Jaučiamės taip, lyg gyventume nedemokratinėje visuomenėje, kur Anglija diktuoja sąlygas likusioms JK dalims, tačiau esama baimių dėl to, su kuo susidurtų nepriklausoma tapusi Škotija, ypač smukus naftos kainoms.
– Kaip tolesnes savo perspektyvas Škotijoje vertina lietuvių bendruomenė?
– Apskritai Škotija ir škotai lietuvių bendruomenę priima šiltai, tačiau Vestminsterio sprendimas vykdyti 50-ąjį straipsnį kitų metų pavasarį paliko neapibrėžtumų visoms JK gyvenančioms ES piliečių bendruomenėms. Niekas nenori teikti jokios viešos informacijos apie tai, kas laukia, o Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May yra atvirai teigusi, kad negali garantuoti ES piliečių statuso. Vis dėlto sakyčiau, kad lietuviai, gyvenantys Škotijoje, savo aplinkoje yra saugesni nei mūsų tautiečiai už sienos pietuose.
– Tačiau jei Škotija nepasitrauks iš JK, įvykus „Brexit“ lietuvių bendruomenių situacija taps vienoda?
– Škotijos vyriausybė nori išgirsti gyventojų nuomonę, vykdoma nacionalinė apklausa siekiant ginti ES piliečių teises ir išsaugoti „demokratijos ir ekonomikos klestėjimą, socialinę apsaugą, solidarumą ir įtaką – penkis pagrindinius santykių su ES principus“. Škotai neatsisakys savo integralumo ir žmogaus teisių, ir mes jaučiame, kad būsime ginami bet kokiu atveju. Tad Škotijoje tokia situacija kaip Anglijoje niekad nesusidarys ir tokios ksenofobijos kaip šiuometinė Vestminsterio politika Škotija netoleruos. Socialinė integracija yra kertinis Škotijos vyriausybės principas. Škotijos vyriausybė jau šneka apie referendumą dėl šalies nepriklausomybės. Jei ES piliečiams bus leista jame balsuoti, rezultatai gali būti Škotijos naudai. Tačiau, pavyzdžiui, po pastarojo referendumo Anglijos vyriausybė perkėlė apie 200 tūkst. anglų į Škotiją siekdama daryti įtaką būsimų politinių akcijų rezultatams. Tad politinė kova gana arši.
Glazgo mieste škotai – per 70 proc. jų – net nesvarsto galimybės, kad Škotija gali netapti nepriklausoma. Edinburge, kur daugiau anglų kapitalo ir didesnė šių piliečių koncentracija, nuotaikos ne tokios optimistinės. Žinoma, XXI a. būtų gana didelis akibrokštas, jeigu būtume priversti emigruoti antrą kartą – ir šįkart dėl ksenofobijos – iš valstybės, kuri dar visai neseniai buvo didžiausia imperialistinė valstybė. Tad laikas parodys. Bet formuojantis globaliai lietuvių bendruomenei, manau, vieni kitiems ištiesime pagalbos ranką.
– Po „Brexit“ viešojoje erdvėje mirgėjo naujienos apie išpuolius prieš imigrantus, nors kai kurie Didžiojoje Britanijoje gyvenantys žmonės tikino, kad problema išpūsta. Kaip vertinate škotų reakciją į „Brexit“ rezultatus ir laikyseną kitataučių atžvilgiu?
– Pastarajame susitikime su mūsų ambasada Londone turėjau progą pabendrauti su kitomis lietuvių bendruomenėmis ir be dvejonių galiu pasakyti, kad niekur Škotijoje ES piliečių bendruomenė nesusidūrė su tiek dėl „Brexit“ kylančių problemų, kaip likusioje Jungtinėje Karalystėje. Škotai buvo nusiminę dėl sprendimo, priimto čia gyvenančių ES piliečių atžvilgiu. Škotija tradiciškai pasižymi įvairialype visuomene, kuri nėra tiek paveikta tautybės, spalvos, lyties ar religijos. Jai labiau rūpi, ar esi padorus, sunkiai dirbantis individas, norintis įnešti savo indėlį. Jei dirbi petys petin su škotais, jie yra daugiau nei laimingi turėdami tave čia, Škotijoje. Tie škotai, kurių pažiūros imigrantų atžvilgiu mažiau laisvos, linkę veikiau laikytis nuošaliau nuo jų, nei konfrontuoti.
– Ar tokia visuomenės tolerancija kitataučių bendruomenėms, jūsų manymu, yra ir valdžios nuopelnas?
– Škotijos nacionalinės partijos vyriausybė, kaip ir Škotijos žmonės, imasi kiekvienos galimybės bendradarbiauti ir įtraukti visas imigrantų grupes kuriant bei stiprinant Škotiją: nuo futbolo komandų iki filmų rodymo užsienio kalbomis. Visoms imigrantų grupėms ir bendruomenėms leidžiama jaustis laisvai įsitraukiant į bet kokią škotiško gyvenimo sritį.
– Įsitraukti į škotišką gyvenimą, kaip sakote, sąlygos palankios, o ar Škotijos lietuvių bendruomenė aktyviai įsitraukia į Lietuvos gyvenimą?
– Mano nuomone, lietuviai, gyvenantys Škotijoje, labiau įsitraukia į Škotijos problemas, nei vienijasi stiprindami lietuvybę. Tačiau tai pradeda keistis, ir Škotijos „šeimininkai“, atrodo, yra laimingi palaikydami čia gyvenančių lietuvių tautiškumą. Pavyzdžiui, nedidelė lietuvių gyventojų grupė Invernese paprašė, kad naktį kelias valandas pagrindinis tiltas šio miesto centre sužibtų Lietuvos nacionalinės vėliavos spalvomis, tokiu būdu siekiant paminėti mūsų Nepriklausomybę. Inverneso valdžia tiltą mūsų spalvomis nuspalvino visai savaitei.
– Ar Škotijos lietuvių bendruomenės senbuviai bendrauja su naujai atvykstančiais lietuviais? Kaip vertintumėte skirtingais laikotarpiais čia atvykusių lietuvių tarpusavio ryšius ir pagalbą vieni kitiems?
– Senieji lietuviai – jau 3-4 išeivių karta – Lietuvos nelabai pažįsta ir nelabai randa priežasčių, dėl ko ja reikėtų domėtis. Belshilio oficialus Škotijos lietuvių klubas „Lithuanian Social Club“ buvo uždarytas 2006 m., bet kažkaip stebuklingai išlaikė patalpas ir pavadinimą, nors dabar tai veikiau socialinės paramos klubas. Mus, naujos kartos lietuvių diasporą, jie iš pradžių prisileido nepatikliai. Tačiau šiuo metu mes – trys Škotijos lietuvių asociacijos nariai kartu su manimi ir mano vyru škotu – esame Belshilio klubo nariai ir visi kartu rengiame Kalėdas, lietuviškas šv. Mišias, Lietuvos ambasados konsulines misijas. Viena naujausių iniciatyvų, tiesa, dar tik kaip paraiška, – parengti lietuvių diasporos Škotijoje istoriją. Kai kurie lietuvių kilmės škotai domisi Lietuva. Tačiau tai priklauso nuo žmonių, jų asmeninių istorijų ir šaknų – noras bendrauti su lietuviais ir domėtis Lietuva arba yra, arba jo nėra.
– O galbūt reikėtų paskatinimo, pavyzdžiui, Lietuvos valdžios veiksmų, kad į užsienį išvykę tėvynainiai neprarastų ryšio su tėvyne, prisidėtų formuojant jos ateitį, tarkime, dalyvaujant Seimo rinkimuose?
– Vyriausybės priemonės yra naudingos tiems, kas nori palaikyti ryšį su Lietuva. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojų rengimas, vaikų stovyklų organizavimas, verslo misijų ir mokslinių ryšių bei tyrimų priemonės, švietimo ir Lietuvos kultūros tarybos fondai (šiuo metu jų padedami kuriame lietuvišką biblioteką Glazge) – visa tai tikrai daro teigiamą poveikį.
Tačiau norintiems palaikyti ryšį Vyriausybės priemonės nebūtinos. Pavyzdžiui, aš pradėjau viskio eksportą į Lietuvą be Vyriausybės pagalbos ir šią veiklą sėkmingai vykdau jau 4 metus per savo įmonę „Baltic Business Connections Ltd“. Taip pat dirbu su Lietuvos someljė asociacija dėl viskio mokymų, su „Nesė Pramogų banku“ – dėl viskio festivalio Klaipėdoje organizavimo pernai. 2012 ir 2013 m. į stažuotę iš Lietuvos sporto federacijų sąjungos priėmiau įvairių sporto šakų trenerius, jie dabar tęsia savarankišką veiklą su Škotijos federacijomis. Į dvi stažuotes priėmiau Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos narius, inicijavau Draugystės sutarties atnaujinimą tarp architektų organizacijos Royal Incorporation of Architects in Scotland ir Lietuvos architektų sąjungos. Dėl to Vilnius šiemet Edinburge dalyvavo Škotijos architektūros festivalyje. Tad galima daug ką nuveikti savo iniciatyva – kad tik būtų noro.
Kadangi labai ilgiuosi Lietuvos, tai mano būdas palaikyti ryšį su ja. Turime daug pavyzdžių, kai tiek su Vyriausybės parama, tiek savo iniciatyva bendruomenei padedama palaikyti ryšį su Lietuva ir dirbti abipusiškai naudingomis sąlygomis.
– Kaip vertintumėte politikų užmojus susigrąžinti lietuvius emigrantus? Ar teko girdėti apie kokias nors dabar taikomas arba svarstomas priemones?
– Patys politikai išvarė lietuvius. Sakyčiau, kad apie 80 proc. diasporos Škotijoje atsidūrė dėl to, kad nebuvo sąlygų išsilaikyti Lietuvoje. Tad tie žmonės, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo sistemos ar jos nebuvimo, tikrai nesvarsto galimybės grįžti. Tačiau meilės tėvynei emigrantai neprarado, o sėkmingi verslininkai, įsikūrę Škotijoje, mielai dirba su Lietuva ir svarsto galimybes ten arba atidaryti įmonių filialus, arba perkelti dalį verslo, pavyzdžiui, gamybos. Jei būtų finansinių lengvatų verslams plėstis Lietuvoje, galbūt dalinis grįžimas taptų apčiuopiamesne realybe.
– Ko, jūsų manymu, Škotija išmokė lietuvius?
– Iš pradžių lietuviai, ypač vyresni žmonės, labai laikėsi vienas kito, bet šalyje augant lietuvių studentų skaičiui, lietuviams tampant labiau matomiems ir girdimiems, jie pasijuto saugiau ir išlindo iš savo kiautų. Gyvenimas čia suteikė mūsų bendruomenei stiprų kitų tautybių ir bendruomenių suvokimą, taip pat didesnį pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais. Apskritai manau, kad gyvenimas Škotijoje suteikė lietuvių bendruomenei puikią aplinką augti kaip žmonėms.
