Šių metų gegužės 18 d. puikus p. Alvydo Nikžentaičio straipsnis „Trys raidės ir penkių problemų sprendimas“ buvo paskelbtas portale „Delfi“. Jame autorius ne tik įdomiai, bet ir gana įtikinamai pritaria 70-ies parlamentarų siekiui išspręsti pagaliau tą trijų raidžių q, w, x rašybą lietuvių kalba. Tiesiog net ir gėda būtų prieštarauti autoriaus nurodytam požiūriui, kad trijų raidžių rašyba iš tikro tiesiogiai susijusi su šimtmečius Lietuvoje gyvenančiais lenkais; 3-jų raidžių sprendimas gali pasitarnauti tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių atšildymui bei lietuviams ir lietuvėms, dėl vedybų pakeitusiems pavardes, kuriose yra tos trys raidės; šis klausimas yra iš dalies susijęs su migracijos iš Lietuvos problema; ir svarbiausia – šis klausimas tiesiogiai siejasi su ateities Lietuvos scenarijaus pasirinkimu.
Dar daugiau, galima būtų p. A. Nikžentaitį ir papildyti. Autorius, sakyčiau, gal ir per mažai akcentavo Lenkijos valstybės pažangų ir avangardinį vaidmenį Europoje ir pasaulyje senesniais ir dabartiniais laikais, jos pastovias pastangas dėl demokratinių pertvarkymų, už begalinį indėlį į pasaulinę kultūrą bei kitas sritis ir, matomai, kalbų filosofijoje. Tiesa, buvę ir ne visai malonių dalykų. Net ir su kaimynais – lietuviais ir kitais. Ir bene didžiausia nelaimė Lenkijai gal ne tiek fizine prasme (žmonių aukos), kiek dvasine – būti savarankiška socialistinio lagerio valstybe, kūrusia žmonijos svajonę – rojų žemėje tais pačiais pagrindais ir papročiais, kaip ir SSSR, ir kartu su ja, t.y. nekaltų žmonių krauju paženklintą, melagyste ir įstatymų ignoravimu grindžiamą visuomenę. Būtent ši nelaimė, kaip ir Lietuvoje, ir yra bene šeštoji problema dėl kalbos, kuri nėra tokia šviesi ir teisinga. Ir ne tik dėl pačios kalbos, bet ir dėl kitų dalykų.
Reikalas tas, kad Lietuvos valdžios viršūnėse reguliariai, tarsi pagal komandą, pakartotinai įvairios iniciatyvos, draudimų rūšys atsiranda su tobulinimo, gerinimo ar kokiomis idėjomis ir kitokiais prieskoniais. Kartais tie pasiūlymai netgi nepaiso padorumo ir tiesiog kertasi su įstatymais ar tarptautine teise, bet vis tiek bandoma įteigti, jog tai yra būtina. Ir svarbiausia, kad valstybėje yra tikrai rimtų ir dešimtmečiais nesprendžiamų arba blogai sprendžiamų problemų.
Visuotinai žinoma, kad lietuvių kalbos klausimas, kaip Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje ir kitose valstybėse, yra valstybinės kalbos reikalas ir išspręstas pačiu aukščiausiu lygiu – šalių konstitucijose tas nustatyta. Lietuvos Konstitucija buvo priimta referendume, kas patvirtina jos ne biurokratinį, o visuotinį pagrindą. Lietuva dar ir su Lenkija specialiai tarptautine sutartimi yra aptarusios, jog žmonių vardai ir vietovardžiai rašomi pagal tarimą. Tai labai puikus būdas dėl to, kad tokiu atveju nebūna žmogaus vardų iškraipymo, kas reiškia, jog išvengiama įžeidimų, tariant žmogaus vardus ir pavardes. Teigiama, jog dėl trijų raidžių rašymo trūkumo Lietuvoje nė viena ES ar Jungtinių Tautų įstaiga nėra pareiškusi jokių pretenzijų Lietuvai. Nebuvo priekaištų ir stojimo į ES bei NATO metu. Be to, ir kitos sąlygos tautinėms mažumoms yra sudarytos. Nors ir nesu aklas Konstitucinio Teismo veiklos gerbėjas, bet ir KT specialioje byloje nerado jokių pažeidimų, susijusių su tuo, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių ir be trijų ar kitų raidžių, kurių galima pageidauti (pvz. „o“ su taškučiais).
Pažymiu, jog sutartys dėl Europos Sąjungos numato visų ES valstybių vienodą kultūros, papročių apsaugą. Lietuvai tas irgi svarbu, nes ji irgi yra įpareigota išsaugoti savitą, palyginus su kitomis kalbomis, lietuvių kalbą. Ir ES supranta, kad valstybėms, kuriose gyvena mažiau gyventojų, sunkiau išsaugoti savąją tokių tautų kalbą, papročius ir kitas tradicijas. Tokiu būdu, išvada seka tokia – nėra jokio teisės pažeidimo, kad Konstitucijoje lietuvių kalba grindžiama lietuvių kalbos rašymo, skaitymo, klausymo ir pasakojimo taisyklėmis. Pažymiu, jog dėl šio fakto visi piliečiai yra lygūs – kas reiškia, jog kiekvienas gali lietuviškai rašyti, skaityti, klausyti ir pasakoti ir niekas čia neturi jokios privilegijos ar papildomos prievolės. Net kalbininkų draugijos negali keisti tvarkos, nustatytos konstitucine teise.
Tokia padėtis, kada koks tai teisės dalykas yra sureguliuotas įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis ir vykdomas pagal teisės aktų hierarchiją, yra vadinama teisės viršenybės principo aukščiausiu pasireiškimu. Ir jeigu valstybėje toks pasireiškimas apčiuopiamas visose teisės sureguliuotose srityse, tokia valstybė paprastai yra priskiriama prie demokratinių. Priešingai, jei valstybėje priimami įstatymai, kurie neatitinka jos Konstitucijai ar tarptautinės teisės, ir dar teigiama, jog taip nėra, ar ieškoma kokių tai pateisinimų, tokia valstybė netenka pasitikėjimo.
Gali būti, jog trijų raidžių iniciatoriai ne visada pamena, kad sprendiniai dėl trijų raidžių, būdami priešingi Konstitucijai, yra teisės pažeidimas ir konstitucinės teisės pažeidimas. O jo viena iš ypatybių yra ta, kad atsakomybė už tokį pažeidimą neturi senaties, t.y., jį padariusiam asmeniui toks pažeidimas gali būti primenamas labai ilgą laiką (net ir visą likusį gyvenimą), priklausomai nuo to, ar konstitucinė nuostata, kuri buvo pažeista, bus kada nors pakeista ar ne. Todėl politikams tas labai svarbu, nes bet koks Konstitucijos nesilaikymo faktas yra rimta priežastis neskirti į pareigas valstybės tarnyboje, nerinkti į savivaldybių tarybas ar Seimą, neskirti privilegijuotos valdininkų pensijos. Net ir pedagoginį darbą dirbti būtų nepatogu, kadangi jaunoji karta negali būti auklėjama konstitucinės teisės pažeidimo idėjų pateisinimu.
Suprantu, jog galima manyti, kad pats siūlymas leisti rašyti tas tris raides atskiru įstatymu nėra teisės pažeidimas. Galvoju, jog taip galėtų būti tik tada, jei kartu būtų siūlomas ir Konstitucijos pakeitimas, kad bet kuri (ar kita) abėcėlė Lietuvoje yra pripažįstama. Be pastarojo pasiūlymo pakeisti Konstituciją, bent jau pasikėsinimas padaryti konstitucinį pažeidimą akivaizdus. Veiksmai, kada Konstitucijai priešingi teisės aktai yra ruošiami, gana nepatogūs ir kitais požiūriais – kiek žmonių klaidinama, kiek bereikalingų pastangų bei lėšų eikvojama ir, svarbiausia, menkinama konstitucinė tvarka valstybėje, piliečių valdžios ir pačių žmonių autoritetas. Čia ne tas atvejis, kada kokiais tai motyvais (pvz., sovietų dvasios palikimu ar pažangos ignoravimu) siūlomi nauji įstatymų projektai, kaip kad su naujuoju Darbo kodeksu atsitiko, nors projektų autoriai ir specialistai dažnokai tie patys buvo ir prieš dešimtmečius.
Šeštosios problemos pasireiškimas matosi ir dėl to, kad trijų raidžių iniciatyva yra grindžiama ne Konstitucijoje nustatyta galima klaida, priešingumu tarptautinei teisei, o praeities įpročiais, kada žmonės buvo tiesiog verčiami girti išsivysčiusio komunizmo konstitucijas, įstatymus, kurie užtikrino socialistinės valstybės demokratinę esmę, žmogaus teises ir laisves ir t.t., bet kurie neatitiko tikrovės ir buvo priešingi pagrindinėms žmogaus teisėms. Nė vienas trijų raidžių rašymo rėmėjas net nediskutuoja su Konstituciniu teismu, kuris yra jau pareiškęs savo nuomonę, kad tai prieštarauja Konstitucijai. Nė vienas net nekreipia dėmesio į tai, kad sakinys Konstitucijoje, jog lietuvių kalba yra valstybinė kalba besąlygiškai, kaip ir kitos taisyklės, turi būti vykdomos ir jų turi būti laikomasi. Beje, toks pat nuostatų dėl kalbos buvimas Lenkijos, Rusijos ir kitų šalių Konstitucijose kaip ir nekritikuojamas ir net giriamas, bet lietuviškas toks pat atvejis kažkodėl tai netinkamas.
Jau minėjau, kad tikrai lenkų tautos ir valstybės reikšmė neišmatuojama – ar bokse, ar literatūroje, ar muzikoje. Tačiau įstatymu išskirti tautines mažumas Lietuvoje (ar bet kokioje kitoje šalyje) pagal tai, kad vienų tautų indėliai, reikšmė ar dar kas nors yra didesni ir viršesni, ne tik kad neetiška, bet ir su teise kertasi. Bet koks kurios nors tautinės mažumos ar tautybės išskyrimas kokiu nors aspektu, o ypač teisinės lygybės, visas kitas tautines mažumas žemina. Kartu žemina ir tą, kuris nusprendžia išskirti, žinodamas, jog taip daro.
Reikia sutikti ir su tais, kurie teigia, kad Lietuvos Konstitucija lygi visoms tautinėms mažumos, nepriklausomai nuo to, kokia tautinių mažumų abėcėlė. Ir XX a. kai kurie skaudūs įvykiai tokį požiūrį patvirtino. Istorija žino, jog nacių Vokietijoje valstybės ir vokiečių didybė irgi prasidėjo lyg ir ne kaltais vaizdiniais bei filosofiniais darbais dėl vokiečių, kaip arijų kilmės, viršenybės. Aš tikrai nesutapatinu nieko su vėlesniais įvykiais. Aš tik primenu, kiek nelaimių su tuo buvo, tarp jų ir ne vokiečiams, kurie padėjo nacistinės Vokietijos užgrobtose teritorijose įgyvendinti naikinimą tų, kurie didybei nepriklausė. Tas buvo pastebėta ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, ir visur kitur, kur naciai buvo.
Panašios kilmės istorija su dar liūdnesnėmis pasekmėmis ir su komunizmo kūrimo didybe, kurios vaisius tenka raškyti ir dabar. Bet kuris, net ir padorus, reiškinys ar svajonė prie tam tikrų sąlygų gali tapti nelaime. Nesu pranašas ar politikų patarėjas, tačiau tikėtina, jog taip vadinamo rusų pasaulio ideologai tik ir telaukia bet kokių tautinių mažumų teisių nelygybės ne tik Lietuvoje. Tarptautinė teisė didybės netoleruoja – tarptautinė bendruomenė net Jungtinių Tautų organizaciją įsteigė, kurios viena iš užduočių yra pažaboti didybes. Tenka tik apgailestauti, kad pati Lenkija, kaip Europos Sąjungos narė, dar nėra tas pavyzdys net ir Lietuvai, kad galima būtų semtis patirties apie įstatymų ir tarptautinių sutarčių viršenybės įgyvendinimą. Ir tas suprantama, nes jos netolima praeitis ir įpročiai, susiję su teise ir žlugusia didybe, taip greitai nedingsta.
Manau, kad trijų raidžių rašymas (ar nerašymas) lietuvių abėcėlėje su Konstitucijos pakeitimu galimas bus tada, kad dar keletas darbų bus padaryta. Pirmiausia, turi būti padarytas paruošiamasis darbas. Ir tą reikėtų pradėti nuo visuotinio apmokymo – kaip raidės x, q, w tariamos. Jei kas galvoja, jog w tariasi kaip v, tai klysta. W turi sprogstamąjį požymį, kiek man žinoma, ne taip, kaip v lietuvių kalboje. Su x, q dar sudėtingiau, nes x tariasi per tris raides - iks. Atrodo, prof. V. Lansbergis bandė vardą „Auksė“ užrašyti „Auxė“, bet tarti tai reikėtų „Auiksė“. Su q raide išvis sunkoka. Todėl iniciatoriai privalėtų surengti pirmiausia parodomuosius tarimo kursus visuomenei per visas įmanomas masinės informacijos priemones, kaip jie moka tas raides tarti. Toliau, pakeitimų iniciatoriai privalo pagalvoti ir apie tai, kad visi Lietuvos žmonės turi būti išmokyti tarimo, ir ne tik trijų raidžių, bet ir raidžių junginių sz, cz ir kitų. Tuo aš negąsdinu, bet kultūringoje visuomenėje visi turi būti apmokyti, kad, tardami pavardes ir vardus, jų neiškraipytų ir žmonių neįžeidinėtų. Pagaliau, turi būti paskelbta, kiek gi tokie visuotiniai apmokymai kainuotų, nes biudžete reikia tą numatyti.
Taigi, iki to laiko, kol Lietuvos Konstitucija dėl valstybinės kalbos nebus pakeista, kol nebus padaryti paruošiamieji darbai su abėcėlės pakeitimais, visi privalo Konstituciją gerbti tokią, kokia yra. Net ir žmonos bei vyrai, susituokę su svetimšaliais, kurių abėcėlėse yra ne tik x, q, w, bet kitos raidės, turi prievolę Konstitucijai. Tereikia tik įstatymais patvirtintuose dokumentuose, kaip teisingai siūloma, leisti kartu su valstybine kalba pasirašyti savo vardą ir pavardę gimtąja moters bei vyro (ar jų vaikų) kalba, jei sutuoktiniai bei tėvai to nori. Tada ir konstitucinės teisės pažeidimo šešėlis nepersekios ir nereikės visą gyvenimą galvoti apie slegiančią atsakomybę ir galvoti, ar koks nors nusikaltimas galimai padarytas.
Ir pabaigai nejučiomis prisimenu Šv. Tėvo, dabar jau paskelbto Šventuoju, Jono Pauliaus II įprotį atskridus į bet kurią šalį, pabučiuoti tos šalies žemę tiesiog oro uoste. Taip Jis pagerbdavo tos šalies žmones ir tą šalį su visa esama tvarka ir papročiais. Ir trijų raidžių iniciatoriams, ir visiems kitiems turėtų būti aišku, kad bet kuriuo įstatymu nustatyta galimybė parašyti savo vardą ir pavardę gimtąja kalba po valstybinės kalbos nėra joks jų teisių pažeidimas. Jokių rungtynių tarp kalbų eiliškumo įstatymuose paprastai nebūna – kas pirmesnis, tas stipresnis ar svarbesnis. Kiekvienas (ar šeimininkas, ar svečias) privalo gerbti tos šalies tvarką, kurioje jis gyvena ar būna tik retkarčiais. Raidynų būsena migracijos neišgelbėja. Nors Lenkija raidžių rašymo ir kitokios tolerancijos išskirtinis pavyzdys, bet sakoma, jog Anglijoje antroji valstybinė kalba jau galėtų būti ir lenkų.
Advokatas Šarūnas Vilčinskas
