Sekmadienį buvo švenčiama Gailestingumo jubiliejaus šeimų diena, sutampanti su Bažnyčios liturgijoje minima Šventosios šeimos švente. Popiežius Pranciškus šia proga aukojo Mišias Šv. Petro bazilikoje.
Popiežiaus Pranciškaus homilija
Šiandien girdėti Šventojo Rašto skaitiniai pasakoja apie dvi piligrimų šeimas, keliaujančias į Dievo namus. Elkana ir Hana neša savo kūdikį Samuelį į Šilo miesto šventovę paaukoti Viešpačiui. Juozapas ir Marija su Jėzumi keliauja į Jeruzalę švęsti Velykų. Ir mes dažnai matome piligrimus, keliaujančius į šventoves ir liaudies pamaldumo vietas. Šiomis dienomis daug žmonių visame pasaulyje keliauja į katedras ir šventoves, kuriose buvo atidarytos Šventosios durys. Šiandien Dievo Žodis iškelia piligrimaujančios šeimos grožį. Tėtis, mama ir vaikai, visi drauge, keliauja į Viešpaties namus melstis šventės dieną. Tai pavyzdys visoms mūsų šeimoms. Galime netgi sakyti, kad visas šeimos gyvenimas - tai mažos ir didelės piligrimystės.
Pagalvokime apie Mariją ir Juozapą, išmokiusius Jėzų melstis. Tai irgi piligrimystė – maldingumo ugdymo piligrimystė. Pagalvokime – jie kasdien kartu melsdavosi, o šabo dieną eidavo kartu į sinagogą klausytis skaitomų Įstatymo ir Pranašų knygų ir kartu su visa tauta šlovinti Viešpatį. Taip pat ir keliaudami į Jeruzalę tikriausiai jie visi kartu meldėsi, giedojo psalmę: „Man buvo smagu, kai man pasakė: Eime į Viešpaties namus! Nūn jau įkėlėme koją – stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ (122,1-2).
Kaip svarbu, kad mūsų šeimos keliautų kartu ir turėtų bendrą tikslą. Mums visiems skirtas tas pats kelias. Juo eidami susiduriame su sunkumais, bet ir su džiaugsmo bei paguodos akimirkomis. Gyvenimo piligrimystėje dalijamės taip pat ir maldos momentais. Kas gi gali būti gražesnio už tėtį ir mamą, laiminančius savo vaikus pradedant ir užbaigiant dieną, paženklinančius jų kaktas kaip krikšto metu. Argi tai ne paprasčiausia tėvų malda už vaikus? Palaiminti juos, patikėti Viešpačiui, kaip tai darė Elkana ir Hana, Juozapas ir Marija, kad Viešpats visą dieną būtų jų pagalba ir stiprybė. Kaip svarbu, kad šeima nors ir labai trumpą akimirką pasimelstų prieš valgį, padėkotų Viešpačiui už jo dovanas, mokytųsi dalintis su stokojančiaisiais. Tai maži gestai, bet jie išreiškia didžiulį šeimos ugdomąjį vaidmenį, vykdomą kiekvienos dienos piligrimystėje.
Grįžus iš minėtosios piligrimystės į Nazaretą, Jėzus buvo klusnus savo tėvams. Taip pat ir šis momentas labai svarbus mūsų šeimoms. Piligrimystė baigiasi ne pasiekus kelionės tikslą – šventovę, bet sugrįžus į namus, į kasdieninį gyvenimą, naudojantis išgyventos patirties dvasiniais vaisiais. Žinome, ką tąkart Jėzus buvo padaręs. Jis nekeliavo į namus su saviškiais, bet pasiliko Jeruzalės šventykloje, tuo sukeldamas didelį rūpestį negalėjusiems jo surasti Marijai ir Juozapui. Dėl to neklusnumo Jėzui tikriausiai teko atsiprašyti savo tėvų. Evangelija apie tai nekalba, bet galime įsivaizduoti, kad taip buvo. Marijos klausime girdime priekaištą, kuriuo ji išreiškia savo ir Juozapo susirūpinimą. Grįžtant namo, Jėzus tikriausiai pasistengė parodyti jiems visą savo meilę ir klusnumą. Šeimos piligrimystei priklauso ir tokios akimirkos, kurios, tapdamos proga prašyti atleidimo ir jį suteikti, parodyti meilę ir klusnumą, padeda augti ir bręsti.
Gailestingumo metais kiekviena krikščioniška šeima tetampa tokios piligrimystės vieta, kurioje patiriame džiaugsmą ir atleidimą. Atleidimas tai meilės esmė, sugebanti suprasti klaidą ir surasti sprendimą. Vargas mums, jei Dievas mums neatleistų! Šeimoje mes mokomės atleidimo, nes žinome, kad nepaisant visų galimų klaidų, visada būsime suprasti ir palaikomi.
Nepraraskime pasitikėjimo šeima! Kaip gera atverti vieni kitiems širdis, nieko neslepiant. Kur yra meilė, ten yra atjauta ir atleidimas. Pavedu jums, brangios šeimos, šia kasdieninę namų piligrimystę, šią tokią svarbią misiją, kurios taip labai reikia Bažnyčiai ir pasauliui.
