Žmonų nešimo čempionate Suomijoje nugalėtojais tapę marijampoliečiai - 31 m. pedagogė Neringa ir 38 m. Marijampolės pataisos namų apsaugos ir priežiūros specialistas Vytautas Kirkliauskas savo sėkmės nelaiko laimėjimu loterijoje. Pasak čempionų, viskas pasiekta atkakliu darbu bei vieno su kitu sutarimu. Ar dalyvaus čempionate penktą kartą, pora kol kas slapukauja. Jiems svarbu buvusi ne prizų vertė, o tai, kad įrašė Lietuvos vardą į istoriją tūkstantmečio metais.

- Kaip sutiko nugalėtojus Lietuva?

- Vytautas. Lietuva - niekaip. Jeigu būtume skridę, gal būt, oro uoste kas ir būtų sutikęs. Į Suomiją mes važiavome savo automobiliu. Užtat Marijampolėje laukė didžiulės ir nuoširdžios sutiktuvės. Sutiko su čempionų tortu, su plakatais, linkėjimais. Mūsų pargrįžtančių laukė apie 30 brangiausių žmonių: tėvai, giminės, artimiausi draugai. Jas surengė sesuo ir mama. Nesitikėjome. Buvo netikėta ir labai miela.

- Ar tikėjotės laimėti?

- Vytautas. Aš turiu tokią blogą savybę - į visas varžybas važiuoju laimėti. Sportuoju jau 25 metus, dalyvauju sunkumų kilojimo varžybose - buvo pergalių ir pralaimėjimų. Šiose varžybose dalyvavome ketvirtą kartą, buvome stipriausiai pasirengę. Kai žinai, kad po tavęs bėgs šešis kartus pasaulio čempionatą laimėjęs suomis, stengiesi padaryti maksimumą. Save raminome, kad mums užtektų prizinės vietos, bet visada norisi padaryti daugiau. Iš tų trijų kartų, kai dalyvavome, man du kartus nepasisekė baseine. Šiemet jo taip pat prisibijojau. Iš vakaro atvažiavę nuėjome prie to baseino. Apsižiūrėjau ir žinojau, kurioje vietoje šoksiu. Esu ne visiškai patenkintas tuo, ką padariau. Peržiūrėjau įrašą ir pastebėjau, kur galėjau laimėti laiko. Pusė minutės prie pusės minutės - daug lemia.

- Nuo ko prasidėjo jūsų noras dalyvauti žmonų nešimo čempionatuose?

- Vytautas. Pradžia buvo prieš devynerius metus. Jūsų dienraštyje perskaičiau skelbimą, kad pasaulio žmonų nešimo čempionate nugalėjo suomių pora. Atnešiau laikraštį Neringai ir sakau, ruoškimės, važiuokime. Ji negalvojusi sutiko. Ir štai po devynerių metų atėjo diena, kai tapome nugalėtojais. Į tikslą sudėjau visą save. Kiek vakarėlių praleista, susitikimų su draugais. Daug paaukojome ir nesinori sustoti.

- Ar bijojai, Neringa, juk teko ir po vandeniu pabūti?

- Neringa. Nebijojau, nes žinojau kas laukia ir pasitikėjau Vytautu. Jaudulys visada yra, bet ateina laikas, ir susikaupi.

- Čempionate jums dėl svorio nekilo problemų - 49 kilogramai, tiek, kiek reikia. Nei vyrui per sunki, nei kuprinės ant pečių nešti. Kaip reikia išlaikyti tokį idealų svorį?

- Neringa. Nereikia vakare valgyti. Mes stengiamės pavakarieniauti iki 18-19 val. Vėliau - tik daržovės, vištiena, o saldumynai tik ryte. Darau iškrovos dieną kartą per savaitę. Tą dieną geriu tik pasukas. Prieš varžybas porą savaičių išvis nebevalgiau. Seku savo svorį. Nėra taip, kad reikėtų daug mesti, nes sportuoju.

- Vytautas. Neringa stengiasi nepriaugti svorio, aš stengiuos jo neprarasti. Sveriu gana nedaug, 80 kilogramų. Apskritai nesureikšminu maisto. Jei davė, valgau, nedavė, gerai ir taip.

- Jei pora būtų susipykusi, ar jai sektųsi žmonų nešimo čempionate?

- Vytautas. Nežinau, kaip būtų kitiems. Mes turime tokią nerašytą taisyklę - neiti miegoti susipykus. Jei problemų kyla, jas išsprendžiame dieną. Pagaliau, nelabai turime dėl ko pyktis. Aišku, kad sunku būtų startuoti apsipykus. Kai jauti, kad mylimas žmogus su tavim, pasirengęs tau padėti ir gyvenime, ir varžybose, nepalyginti lengviau. Lygiai prieš metus aš pradėjau ruoštis žmonų nešimo čempionatui. Padėjo treneriai, mano tėvas Alvydas Kirkliauskas ir Vladas Komisaraitis, o pavasarį mes jau su Neringa kartu bėgiojome. Jei nesutartume galbūt ji sakytų „aš nenoriu bėgioti, bėk vienas“.

- Kur judu susitikote?

- Neringa. Mes susitikę jau 14 metų. Susitikome Marijampolėje per Naujus metus, prie miesto eglutės. Vaikinų kompanija pakvietė merginų kompaniją pratęsti drauge vakarėlio. Taip ir susipažinome.

- Vytautas. Aštuoneri metai kaip mes susituokę, auginame sūnelius - penkerių Nojų ir pusantrų Adomą. Vaikai mus stumia judėti į priekį. Mes visada sakome - šeimoje turi būti trys vaikai, o kaip jau Dievas duos, taip ir bus. Mums labai padeda mano tėvai. Tiek pagalbos, kiek iš jų sulaukiame, vargu ar kas sulaukia. Tai nepamatuojama jokiais titulais ir laimėjimais. Matėme, kaip jie gerbia vienas kitą, ir mes taip mokomės. Meilė? Meilė keičia savo formas. Gal to, kas buvo prieš keturiolika metų, nebėra, bet liko svarbiausia - pasitikėjimas ir pagarba.

- Ar galvojate dalyvauti čempionate ateinančiais metais?

- Vytautas. Atvirai kalbant, dar nežinome, dėl ateinančių metų. Norėtųsi nuvažiuoti ir apginti titulą, bet negali nieko planuoti. Aš vis tiek sportuosiu. Trejus metus dalyvavome, ketvirtus laimėjome, gal ir penktas kartas nemeluotų. Šiemet mus labai palaikę suomių sirgaliai apdovanojo pravarde - Kulka. Norėjome įrodyti, ir įrodėme.

- Kaip jaučiatės aplenkę 39 poras ir laimėję?

- Neringa. Iš pradžių sunku buvo patikėti. Buvome pasimetę.

- Vytautas. Darėme - padarėme. Gyvenimas ir susideda iš akimirkų. Vieną kartą jos džiugina, kitą - nuvilia. Taip būna, niekada negalima sustoti. Svarbiausia - turėti gyvenime tikslą. Šeimoje mūsų tikslas - pagausinti šeimą, o varžybose - kovoti ir nepasiduoti. Grįžome į namus - vaikai, darbas. Viskas jau eina įprasta vaga. Artėja Marijampolės galiūnų čempionatas, reikia padėti tėčiui jį organizuoti. Visa mūsų šeima prie to prisideda.

- Jus visi laiko pavyzdine šeima. Kas sutvirtina šeimas? Dažnai atrodo, tarp poros vandens lašo neperliesi, o praeina metai, kiti - ir lekia į skirtingas puses.

- Vytautas. Man tai didžiausias klausimas. Nežinau, kas atsitinka žmonėm, kas pasikeičia, kad jie po sakramento paėmimo bažnyčioje pradeda nekęsti vienas kito. Aš nesmerkiu nė vieno jų, tik toks klausimas kyla. Mano patarimas būtų neskubėti kelti vestuvių, kol nesi tikras, ar gyvensi ir užauginsi kartu vaikus.

- 2008 metais vienoje loterijoje per įsimylėjėlių dieną laimėjote automobilį „Škoda Fabia“. Ar sekasi loterijose ir dabar?

- Vytautas. Jau nuvažinėjome (juokiasi) tą automobilį. Kitą turime. Mums sekdavosi. Įvairių prizų teko laimėti. Net sąrašą buvome pradėję rašyti. Dabar nebeturime laiko loterijoms, nebegauname materialių dovanų, bet laimime kitas. Turime gražią šeimą, auginame sveikus sūnelius, patys esame sveiki. Kartais nusiperkame loterijos bilietą, bet laimėjimo nesureikšminame. Ne taip pinigai turi būti uždirbami.