Pasak psichoterapeuto Valerio Albisetti, tobulo partnerio paieškos yra kėsinimasis į jo, kaip žmogaus, esmę, nes taip ieškoma ne tikros meilės, o globos, saugumo, patogumo bei galimybės savo troškimus realizuoti pasinaudojant kitu asmeniu ir jo gyvenimu. Tai dažnas reiškinys vakarietiškoje kultūroje, kur žmonės nuo mažumės raginami siekti savo tikslų ir svajonių bet kokia kaina bei klaidingai tikinami, jog viskas yra įmanoma.
Visgi, pasak psichoterapeuto, santuokinių krizių ir skyrybų galėtų gerokai sumažėti, jeigu sutuoktiniai savo santykius grįstų tikrove ir nešvaistytų energijos siekdami realizuoti iliuzijas. Remdamasis ilgamete darbo su krizę patiriančiomis šeimomis patirtimi, Albisetti išskyrė žalingiausias santuokines iliuzijas ir patarė, kaip jas įveikti.
Tik poros santykiai gali padaryti mus visaverte asmenybe. Ši iliuzija remiasi įsitikinimu, kad kiti gali mus padaryti visaverčiais žmonėmis. Tikroji šitaip manančiųjų problema yra nepasitikėjimas savimi, savęs nuvertinimas ir negerbimas, todėl kitiems perduodama galia padaryti juos visaverčius ir laimingus. O iš tikrųjų niekas negali geriau mumis pasirūpinti už mus pačius. Tikras asmens visavertiškumas pasiekiamas kuo geriau pažįstant, priimant save ir pačiam save pranokstant.
Visada reikia būti kartu. Toks įsitikinimas skatina sutuoktinius atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir visko, kas kokiu nors būdu galėtų juos atitolinti vienas nuo kito. Šio tipo iliuzija verčia sutuoktinį trokšti, kad kitas visada būtų pasirengęs išklausyti kiekvieną jo norą ir patenkinti kiekvieną poreikį. Tai galiausiai baigiasi abiejų sutuoktinių patiriamu apmaudu, depresija, nusivylimu, priklausomybėmis.
Poroje kitas privalo viską suprasti be žodžių. Sugebėjimas išklausyti, be abejo, vedybiniams santykiams yra lemiamas, tačiau naivu tikėtis, jog kitas supras ar intuityviai nujaus kiekvieną mūsų pojūtį ar troškimą. Ypač neturime tikėtis, jog būsime suprasti, kai aiškiai ir išsamiai neišsakome, ko trokštame. Vedybiniame gyvenime labiau nei bet kur kitur reikia kalbėti aiškiai.
Geroje santuokoje negalima būti savimi. Susituokus didžioji dalis planų tampa bendri, tačiau tai neturėtų trukdyti realizuoti savo asmenybinius poreikius. Geroje santuokoje sutuoktiniai turėtų gerbti bei vertinti nesutampančias nuomones ir skirtingą partnerio mąstymo būdą. Mylėti kitą – tai kartu ir suteikti jam galimybę būti savimi.
Santuokoje reikia keisti savo būdą. Šiais laikais mėgstama manyti, kad žmogus gali lengvai keisti charakterį ir asmenybę. Tačiau tiesa ta, kad žmogus gali iš tikrųjų mylėti ir kartu būti nepajėgus pasikeisti ar pakeisti savo elgesį. Išties bandyti keistis ir ieškoti su partneriu bendro požiūrio reikia, tačiau gera santuoka pirmiausia remiasi vienas kito priėmimu.
Santuokos sėkmę lemia charakterių panašumas. Ši iliuzija paremta įsitikinimu, jog mylėti – tai turėti tuos pačius pomėgius ir tokią pat asmenybę. Iš esmės bijoma skirtumų, bijoma būti nesuprastam ir bijoma sunkumų stengiantis suprasti kitą. Tokiais atvejais santuoka tampa slėptuve, kur galima saugiai, lengvai ir patogiai bendrauti. Visgi tiesa ta, kad gera santuoka, priešingai, remiasi charakterių tarpusavio papildomumu ir gebėjimu priimti skirtumus.
Gera santuoka turi būti statiška. Sutuoktiniai turėtų atrasti pusiausvyrą tarp nuolatinių santuokinio gyvenimo pokyčių ir ilgų sąstingio periodų. Gali būti geros ir tos santuokos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg ramios, kita vertus, yra daugybė porų, kurios nuolat konfliktuodamos jaučiasi laimingos. Tad manyti, kad santuokos sėkmė priklauso nuo jos stabilumo ir ginčų nebuvimo, yra neteisinga.
Gerai santuokai sukurti nereikia daug laiko. Iš patirties žinome, jei žmogus visiškai atsideda darbui, jis vargiai beįstengs būti geru tėvu ar gera motina. Tuo tarpu labai rūpestingam tėvui ar motinai bus sunku pasiekti įspūdingų profesinių rezultatų. Todėl tam tikrą gyvenimo akimirką reikia turėti drąsos pasirinkti ir pasiryžti ko nors atsisakyti. Viskam jėgų ir laiko tikrai nepakaks.
Gerą santuoką galima sukurti be pastangų. Santuoka nėra tikslas savaime, o tik ilgo kelio pradžia. Kiekvienai sėkmingai santuokai subrandinti reikia ne tik jėgų ir laiko, bet ir didelio jautrumo, atsidavimo ir abiejų partnerių nuolatinio psichologinio bei dvasinio tobulėjimo.
