1912 m. jėzuitas, vardu Francis Browne’as, Southamptono uoste sėdo į laivą, pavadintą „Titanikas“. Jis spėjo padaryti kelias laivo, įgulos ir keleivių nuotraukas, o tada atėjo skubi telegrama nuo provincijolo, nurodanti Browne’ui kuo skubiau išlipti iš laivo – jis tą ir padarė, kai laivas trumpam sustojo viename Kvinstauno uoste, Airijoje. Daugelis šią telegramą laiko materialiu įrodymu sąmokslo, į kurį buvo įtrauktas jėzuitų ordinas ir garsūs finansininkai ir kurio tikslas buvo paskandinti „Titaniką“.
Kai kurie psichologai mėgino moksliškai paaiškinti žmogaus polinkį į konspiracinį mąstymą. Tikėjimas sąmokslo teorijomis yra akivaizdžiai susijęs su įgimtu pažintiniu proporcingumo reikalavimu. Jei nužudomas prezidentas, atrodo neįmanoma, kad tokį kataklizminį įvykį galėjo sukelti tik karščiuojantis nepatenkinto buvusio jūrų pėstininko protas. Kai sugriūva aukščiausias didžiausio pasaulio miesto pastatas, atrodo neįmanoma, kad tą būtų galėjęs padaryti būrelis mokytojų ir architektų, ginkluotų kišeniniais peiliukais ir pipirinėmis dujomis. Žmogaus prigimtis turi įprotį ieškoti proporcingesnio tokių įvykių paaiškinimo: pasaulinio sąmokslo, kuriame dalyvautų CŽV, mafija, zionistai, Federalinis Jungtinių Valstijų rezervas, jėzuitai ar iliuminatai.
Sąmokslo teorijos – kaip jas supranta mokslininkai – funkcionuoja kaip būdas žmonėms paaiškinti baisius, atsitiktinius įvykius, kurių apstu žmonijos istorijoje. Tačiau pastaruoju metu ėmė rastis naujas reiškinys, vadinamas „naujuoju konspiracizmu“, kuris skiriasi nuo „klasikinio konspiracizmo“. Klasikinės teorijos yra teorijos tikrąja žodžio prasme. Net ir būdamos ydingos, paviršutiniškos ar net melagingos, jos vis tiek pateikia įvykio paaiškinimą žurnalistiniu, tiriamuoju ar net moksliniu stiliumi.
Tuo tarpu naujieji konspiracistai skleidžia „sąmokslo teorijas be teorijos“. Jie pradeda nuo išankstinės prielaidos, kad visos žinomos autoriteto struktūros yra korumpuotos. Dažniausiai už tokio radikalaus įtarumo slypi nepasitikėjimas vadinamąja „valdžia“, kuri šiuo atveju reiškia visus renkamus darinius, visus valstybės tarnautojus, visas mokslo institucijas, visus žiniasklaidos šaltinius, visus mokslininkus, istorikus ir žurnalistus. „Mums meluojama apie viską“ – taip būtų galima apibendrinti naujųjų sąmokslo teorijų šalininkų nuostatą.
Visame pasaulyje tie, kurie skelbia, kad žemė plokščia arba kad kosmosas ar atominis ginklas neegzistuoja, yra vienijami fundamentalaus įsitikinimo, jog tradiciniai pažinimo šaltiniai yra korumpuoti. Visuose šiuose sąjūdžiuose matome tuos pačius manichėjiškus priklausymo mažai, visų puolamai nušvitusiųjų grupelei motyvus. Bendras tikėjimas plokščia žeme suteikia šių grupių nariams progą atsiriboti nuo visuomenės, nuo vyraujančių srovių bei idėjų ir pereiti į naują, kultą primenančią aplinką. Neklaidingas įsitikinimų pobūdis paverčia juos tikėjimo išpažinimu ir kartu suteikia naują asmeninę tapatybę. Koronaviruso pandemija ir ją lydinti skiepijimo programa daugeliui „naujojo kospiracizmo“ šalininkų suteikė dar vieną progą plėtoti tas tapatybes, pateikti save kaip teisiuosius kryžeivius ir tiesos sakytojus „užnuodytame“ pasaulyje.
Daugeliu požiūriu šie sąjūdžiai nėra kažkas nauja. Jų bruožai primena daugybę religinių sąjūdžių, kurių netrūko Vakarų civilizacijoje pastaruosius du tūkstančius metų. Radikalios abejonės skelbimas. Nepasitikėjimas žemiškomis institucijomis. Įsipareigojimas „gryniesiems apreikštosios tiesos teiginiams“, dažniausiai ateinantiems per pranašą ar mesijinę figūrą. Apgulties ir bendrumo jausmas, kylantis iš įsitikinimo, kad už sienų esantis pasaulis yra pasmerktas. Visi šie bruožai būdingi tokiems sąjūdžiams, nesvarbu, ar jie kilo trečiame, septynioliktame ar dvidešimt pirmame amžiuje.
Savo garsiojoje esė apie „visuomenės sąmokslo teoriją“ filosofas Karlas Popperis teigė, kad konspiracizmą galima suvokti kaip religijos pakaitalą atkerėtame pasaulyje. „Dievų atsisakyta, – rašė Popperis, – tačiau jų vietą užpildė grėsmingos spaudimo grupės, kurių nedorybės ir užtraukė visą tą blogį, nuo kurio kenčiame.“ Kaip matėme, Popperio analogijos taiklumui šiek tiek padėjo ir naujausi įvykiai.
Religija už tikėjimą nefalsifikuojamais teiginiais atlygina bendruomenės, priklausymo ir tikslo jausmais. Tą patį daro ir naujųjų sąmokslo teorijų šalininkų teiginiai. Tačiau esama daugiau negu vienos religinės tradicijos rūšies. Kai kurios religinės tradicijos suteikia bendrumo ir priklausymo jausmą, įvardydamos kitus kaip pašalinius ir taip kurdamos apgulties mentalitetą. Tačiau tai nėra vienintelis būdas kurti šeimą, sąjūdį ar bendruomenę – tiesą sakant, tai yra pats blogiausias būdas tai daryti.
