Cold War / Zimna wojna
Režisavo: Pawel Pawlikowski. Vaidina: Joanna Kulig, Tomasz Kot, Borys Szyc, Agata Kulesza, Cédric Kahn, Jeanne Balibar
Režisierius Pawelas Pawlikowskis („Oskaras“ už geriausią 2013 metų užsienio filmą „Ida“) sugrįžta į kino ekranus su išskirtiniu ir jau tarptautinį pripažinimą pelniusiu filmu „Šaltasis karas“ („Cold War“), kuris šiemet apdovanotas Kanų kino festivalio prizu – geriausio režisieriaus kategorija. Filmas sukėlė tikrą ažiotažą – dėl teisės jį rodyti varžosi viso pasaulio prestižiniai kino festivaliai.
Ši meilės baladė jau priskiriama prie gražiausių filmų visoje kino istorijoje. „Šaltasis karas“ gretinamas su tokia auksine klasika kaip „Kasablanka“. Anot kino kritikų, tai aistringas ir gilus filmas apie didžiąją meilę. Pasakojimas puikiai perteikia dramatišką istorinį laikotarpį, kai Lenkiją užvaldė Stalino režimas. Žmonės neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik paklusti naujai valdžiai arba pasipriešinti – žinant, kad būsi medžiojamas atitinkamų tarnybų.
Tai istorija apie vyrą ir moterį, kurie susitinka „netinkamu“ laiku ir bando nugalėti šaltąjį karą – ne kovodami, o savo širdyse. Tarp Lenkijos ir Paryžiaus realijų blaškosi dvi bohemiškos asmenybės. Jis – vidutinio amžiaus melancholiškas atsiskyrėlis, virtuoziškai grojantis Šopeną. Ji – jauna ir temperamentinga gražuolė kerinčiu balsu. Nors likimas nėra palankus, jie pamilsta vienas kitą. Tačiau 6-ojo dešimtmečio šaltasis karas griauna visas svajones. Juos skiria priešiškų ideologijų pasauliai ir atstumas, tačiau Zula (Joanna Kulig) ir Viktoras (Tomaszas Kotas) bando išlaikyti beprotiškai liepsnojančią aistrą.
Jiedu susitinka 1949-aisiais skurdžioje Lenkijos muzikos akademijoje, labiau primenančioje kalėjimą, kur Viktoras renka liaudies muzikos atlikėjų grupę, kuriai teks garbė aukštinti tėvynę, tačiau dainos apie žemės ūkio reformą ir globalinį proletariatą it peiliai sminga į jo kūrybišką sielą. Zula įkvepia jam naujos gyvybės ir vilties, o jis jai pažada kitokį, geresnį gyvenimą kitoje Geležinės uždangos pusėje. Tačiau kai jam pagaliau pavyksta pasprukti į Paryžių, Zula jį nustebina pasilikdama Lenkijoje. Tačiau tai buvo tik pati 20 metų trukusios meilės istorijos pradžia. Jie susitinka ir išsiskiria Paryžiaus bulvaruose, dūmuose paskendusiuose džiazo klubuose ir koncertuose Jugoslavijoje. Zula vis išsprūsta iš Viktori rankų – ji turi svajonių pasiekti muzikos karjeros aukštumų gimtinėje, o jis tam gali sutrukdyti. Kad ir kas juos traukia atgal prie vienas kito, tai tikrai nėra sveikas protas ir logika.
Abu aktoriai yra tiesiog nuostabūs – ypač Kulig, kuri yra tikras atradimas. Tarp aktorių jaučiamas tikras ir nesumeluotas ryšys. Tačiau svarbiausia, kad ir režisieriaus kėdėje sėdi tikra žvaigždė. Kaip ir pastarasis jo filmas „Ida“, taip ir ši juosta buvo filmuota 35 mm juosta vadinamuoju „kino akademijos formatu“ (t.y., tradiciniu formatu, iki jį pakeitė plačiaekranis formatas). Senasis formatas ir nespalvotas vaizdas tampa savotiška laiko mašina, perkeliančia mus į jau praėjusią erą. Kai apgirtusi Zula šoka Paryžiaus naktiniame klube pagal „Bill Haley & His Comets“, jausmas toks, kad esame 1964 metų kine ir stebime „Bande à Part“ šokančią Anną Kariną. Tai pats spalvingiausias juodai baltas filmas, kokį jums tik yra tekę matyti.
„Šaltasis karas“ – romantiškai nostalgiška meilės kelionė, trunkanti 2 dešimtmečius. Kelionė, kupina pavojingų posūkių. Zulos ir Viktoro praeitis pilna neišsipildžiusių svajonių, neatrastos laimės ir suvokimo, kad išsiskirti neįmanoma, bet ir būti kartu nebepakeliama...
Ši Pawelo Pawlikowskio kinematografinė poema išsiskiria ypatinga vaizdo kultūra, artima klasikiniams Holivudo „noir“ filmams iš 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių. Būtent taip, nespalvoto kino stiliumi, su cigaro kvapu ir džiazo garsais ir yra sukurtas šis filmas. Ekspertai neatmeta galimybės, kad „Šaltasis karas“ gali būti apdovanotas šių metų „Oskaru“.
