Lapkričio 7-ąją buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pranešė, kad atsistatydina iš pietinės Odesos srities gubernatoriaus posto.
„Nusprendžiau atsistatydinti ir pradėti naują kovos etapą, – sakė jis per spaudos konferenciją Odesoje. – Aš nenuleisiu rankų. Aš nepavargsiu. Tegu jie nesitiki manimi atsikratyti. Aš esu tas kareivis, kuris žygiuoja tiek, kiek gali, o paskui dar tiek, kiek reikia. Aš eisiu tiek, kiek reikės visiškai pergalei ir tam, kad išvalytume Ukrainą nuo viso to korumpuoto purvo, kuris kraunasi turtus iš mūsų kareivių kraujo, kuris savo gerbūvį stato ant Maidano aukų, kuris išdavė Ukrainos revoliucijos idėją ir kurio vienintelė motyvacija – kimšti savas kišenes, stiprinti savo klaną ir galutinai išgrobstyti Ukrainą.“
Savo kalboje Saakašvilis apkaltino prezidentą Porošenką banditų ir korumpuotų veikėjų protegavimu.
„Tuo metu, prezidentas Odesos apskrityje asmeniškai palaiko du klanus. Pirmasis – tai banditiškas, kriminalinis (Odesos mero Oleho) Truchanovo (sudarytas) iš 10-ojo dešimtmečio žudikų, o antrasis – (Odesos srities tarybos pirmininko Anatolijaus) Urbanskio „izmailininkų“ korupcinis klanas“. Faktiškai visa valdžia srityje atiduota šitiems dviem veikėjams ir jų sąjungininkams separatistams iš Antono Kise partijos „Mūsų kraštas“. Tai vyksta visiškai atvirai. Odesos apskritis yra atiduota ne tik korumpuotiems veikėjams, ji yra atiduota Ukrainos priešams. Ar nenusiteikęs tylėti. Man visa tai galutinai įgriso. Susiklosčius esamai padėčiai, nusprendžiau atsistatydinti ir pradėti naują kovos etapą“, – kalbėjo Saakašvilis.
„Atvykęs čia dariau viską, kad vystymosi ir augimo tempai būtų tokie pat kaip Batumyje. Tačiau aš gerai atsimenu, kad Batumį vystyti mes pradėjome tik tada, kai išlaisvinome Tbilisį nuo korumpuotų veikėjų. Ir Odesa sustiprės ir ims augti tik tada, kai Kijeve neliks korumpuotų veikėjų, kurie tiesiogiai palaiko banditizmą, įstatymų nepaisymą ir savivalę Odesoje“, – sakė jis.
Iš Saakašvilio visuomenė tikėjosi sisteminės kovos su korupcija ir Odesos transformavimo į Žydrąją pakrantę. Buvo viliamasi sulaukti reikšmingų investicijų. Buvęs Gruzijos prezidentas atrodė esąs žmogus, gebantis priimti ir įgyvendinti reformas. Gavęs šios srities administracijos vadovo postą, Saakašvilis su savimi atsivedė ir regioninės policijos vadą, prokurorą, muitinės vadovą, patarėjų komandą. Puikiai situaciją susumavo populiarus ukrainiečių tinklaraštininkas Sergejus Ivanovas: „Visa valdžios vertikalė. Tai matyta tik separatistų okupuotose vietose.“ Tad kodėl į visus svarbiausius postus savo išsirinktus žmones pasodinusiam Saakašviliui Odesoje vis dėlto nepavyko? Juk Gruzijoje jam viskas labai sėkmingai sekėsi?
Rusijos informaciniai šaltiniai Saakašvilio atsistatydinimą iš karto paskelbė akivaizdžiu Ukrainos revoliucijos pralaimėjimo pavyzdžiu. Ukrainos žiniasklaida šiuo klausimu laikosi kur kas nuosaikesnės ir atsargesnės pozicijos. Nemažai masinio informavimo priemonių Ukrainoje kalba apie tai, kad sprendimas dėl atsistatydinimo buvo priimtas dar vasarą. Kažkuriuo metu žvaigždūnas gubernatorius ėmė nebetikti ir nebepatikti prezidentui. Todėl, nebesulaukęs įsakymo, Odesos gubernatorius nusprendė verčiau pats imtis iniciatyvos. Garsus „trenkimas durimis“ – o būtent taip galima pavadinti jo išsakytus kaltinimus Ukrainos aukščiausios valdžios adresu – gali tapti neblogu savarankiškos politinės karjeros Ukrainoje startu. Buvęs Gruzijos ambasados Ukrainoje atstovas spaudai Bačo Korčilava mano, kad Saakašvilio atsistatydinimas bus naujo partinio projekto pradžia. „Tai bus naujo politinio projekto pradžia ir noras kažką pakeisti. Manau, tai bus (buvusio Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotojo Davido) Sakvarelidzės, (buvusio Petro Porošenkos bloko deputato Viktoro) Čiumako ir (buvusio Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotojo Vitalijaus) Kasko projektas“, – kalbėjo Korčilava televizijos „112 kanalas“ eteryje. Bačo Korčilava taip pat prognozuoja, kad Saakašvilis bus itin lankstus ir pasirengęs bet kokioms politinėms sąjungoms.
Saakašvilis Odesos sritį palieka sunkiais laikais ir ne pačios geriausios būklės. Gubernatoriaus postas Saakašvilio lygio asmeniui pasirodė nepakankamas. Per pusę metų jis apkeliavo visą šalį su antikorupcinių forumų programa, kuri labiau priminė rinkiminę kampaniją. Saakašvilis pozicionavo save vyriausybinio lygio politiku. Be to, ekspertai pabrėžia, kad gruzinų reformatorius Odesoje taip ir nesugebėjo parodyti daugiau ar mažiau padoraus rezultato. Nei ekonominių laimėjimų, nei korupcijos išnaikinimo, nei kokių nors reikšmingų pasiekimų. Be to, pagal subsidijų gyventojams aprėptį Odesos sritis šalyje yra paskutinėje vietoje. O dabar, atėjus naujiems mokesčiams už komunalines paslaugas, regionas gali bet kurią akimirką sprogti – socialinio nepaklusnumo ir neramumų tikimybė čia yra itin aukšta.
Tam, kad suprastume, kodėl žmogui, tapusiam Gruzijos reformų veidu, nepavyko nieko panašaus atkartoti Odesoje, būtina atidžiai įsiklausyti į jo paties žodžius. „Kai mes kalbėjome, kad imsime čia viską keisti, prezidentas Porošenka sakė, kad jam trukdo (tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus) Jaceniukas . Mes sukūrėme judėjimą už išvalymą ir padėjome jam atsikratyti Jaceniuku. Ir kuo visa tai baigėsi? Jaceniuko sąstatas vos ne vos buvo pakeistas prezidento sąstatu ir net tos pačios schemos rėmuose“, – sakė Saakašvilis, prisimindamas savo paskyrimą į Odesą. Buvęs Gruzijos prezidentas faktiškai prisipažino padėjęs Ukrainos prezidentui nušalinti nuo valdžios jo koalicijos partnerį. Reformatorius Saakašvilis atvirai kalba apie savo dalyvavimą politiniame sąmoksle, kuris vos neatvedė šalies prie visiškos parlamentinės krizės ir priešlaikinių rinkimų. Ir po to jis dar kaltina Petro Porošenką „nesąžiningumu“, visiškai nesuprasdamas, kad jo „partija“ ir rinkiminė kova su ministru pirmininku Jaceniuku atvedė prie išbalansuotos valdžios sistemos parlamentinėje-prezidentinėje Ukrainoje. Tai porevoliucinę šalį nusviedė į Viktoro Janukovyčiaus laikus jei ne turiniu, tai mažų mažiausiai forma. Todėl, kad keisti reikėjo ne lyderius, o valstybinę sistemą, kuri šiandien yra „kuriama pagal vado pavyzdį“.
Norėtųsi paironizuoti, kad štai, mes ir sužinojome, atsakymą į klausimą, kodėl pats garsiausias šalies kovotojas su korupcija Arsenijaus Jaceniuko valdymo laiku kovojo išimtinai tik su vyriausybės vadovu. Jis nematė akivaizdžių prezidento aplinkos nešvarių darbelių, net kai ta „aplinka“ darbavosi pačioje Odesos srityje, visai jam po nosimi. Tačiau tai būtų toks labai jau liūdnas pajuokavimas. Ukraina (tame tarpe ir Saakašvilio pastangomis) vėl tapo šalimi, kurioje visa valdžia sutelkta prezidento rankose. Visai logiška kalbėti apie pačias tikriausias autoritarines tendencijas. Akivaizdu, kad Saakašvilis atkartojo kitų statutinių Ukrainos „pašaliečių“ lemtį. Aivaras Abramavičius, Aleksandras Kvitašvilis, Saša Borovikas, Davidas Sakvarelidzė iš savo postų pasitraukė skandalingai, kaltindami aukščiausią Ukrainos valdžią nesipriešinimu korupcijai. Tačiau pagrindinis Saakašvilio skirtumas nuo kitų užsieniečių, atėjusių į valdžią daryti reformų, buvo tas, kad visi kiti nuolat kritikavo Ukrainos sistemą dėl realių įgaliojimų ir resursų prezidentui tiesiogiai nepavaldiems valstybės veikėjams trūkumo. O štai Saakašvilis teigiamai vertino reformas, kurių dėka visa valdžia vis labiau telkiama vieno lyderio rankose.
Sėkmingos reformos tokioje šalyje kaip Ukraina – tai valdžios perdavimas iš prezidento parlamentui, iš centro – regionams. Įgyvendinti stebuklą atskirai paimtame Odesos regione buvo įmanoma tik pradėjus procesus, priešingus tiems, prie kurių prisidėjo Saakašvilis ir jo komanda. Ukrainos vyriausybė yra silpna. Orientuota į vieną asmenį, ji tampa kelis kartus labiau nepaslankesnė. Visiško paklusnumo lyderiui vertikalė yra pajėgi užtikrinti praturtėjimą mafijoziniu principu, tačiau ji yra visiškai bejėgė, kai kalba pasisuka apie vyriausybės sudarymą ir jos efektyvų funkcionavimą.
Tai, kad buvęs Gruzijos prezidentas nematė nieko smerktino tame, kad yra stiprinama tik viena valdžios šaka, byloja mums apie tai, kad laukti iš jo kažkokių konceptualių proveržių Ukrainoje tikėtis neverta. Dar daugiau. Pasikliovimo stipriu lyderiu akcentavimas tokiai šaliai kaip Ukraina yra paprasčiausiai pavojingas. Jei penkis milijonus gyventojų turinčioje Gruzijoje, pagal populiaciją prilygstančioje Kijevui ir jo apylinkėms, Saakašvilio komanda dirbo sėkmingai, tai keturiasdešimt milijonų turinčioje Ukrainoje su jos milžiniškais regioniniais skirtumais, manyti, kad visus procesus galima kontroliuoti iš vieno vienintelio centro yra paprasčiausiai naivu.
Savo atsistatydinimu ir po jo sekusiais pareiškimais Michailas Saakašvilis pademonstravo, kad jis iš tiesų yra tikrų tikriausias Ukrainos politikas – asmuo, kuriam nesvetimi abejotini susitarimai, įstatymų paraštėse rezgamos intrigos ir populistiniai lozungai. Dabar jam teks kurti savo politinį-partinį judėjimą ne nuo sėkmingo gubernatoriaus įvaizdžio, o nuo pokalbio apie tai, kas trukdo jam (o kartu su juo ir „sąžiningiems ukrainiečiams) oriai gyventi ir dirbti.
Grupės „Reiting“ rugsėjo mėnesį atlikta apklausa parodė, kad teigiamai Saakašvilio politiką vertina 22 % ukrainiečių, t.y. dvigubai mažiau nei praėjusiais metais. Šiandieninis Saakašvilio palaikymas panašus į Julijos Tymošeko. Nusprendęs sukurti naują politinį projektą, jis visai sėkmingai gali pakovoti dėl valdžios Ukrainoje. Bet kokiu atveju, jis pajėgus sustiprinti jau egzistuojančius politinio lauko žaidėjus. Tik ar Ukraina iš to išlos? Labai abejotina.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
