Neseniai tyrimų tikslais lankydamasis Rusijoje niekaip negalėjau rasti tinkamo žodžio apibūdinti jausmui, kylančiam, kai niekas šioje šalyje niekuo nepasitiki. Po šimtų pokalbių buvo aišku, kad daugelis abejoja benzinu, kurį pila į savo automobilio kuro baką, animaciniais filmukais, kuriuos rodo per televizorių, pienu, kurį perka parduotuvėje, ir kaimynu, gyvenančiu gretimame name. Niekas nėra tikra; viskas atrodo kaip kažkokio slapto žaidimo dalis. Galiausiai, mano viešnagei artėjant į pabaigą, iš atimties iškilo žodis – ciniškas. Taip, būtent. Rusija yra ciniška.
Nusivyliau sužinojęs, kad rašytojai jau yra apibūdinę Rusiją kaip cinišką visuomenę ir kad aš vis dėlto nesu toks protingas. Sociologas Levas Gudkovas teigia, kad kasdienis gyvenimas Rusijoje tiek prisotintas cinizmo, kad tai yra „dominuojantis tos visuomenės bruožas“. Antropologės Natalija Roudakova ir Olga Ševčenko mano, kad kiekvienas Rusijos visuomenės sluoksnis yra persmelktas cinizmo – žurnalistai, paprasti piliečiai ir net politinis elitas yra viskuo persisotinę ir iš kitų tikisi tik blogiausio. Net Josephas Conradas 1907 metais rašė, kad Rusiją galima apibendrinti vienu žodžiu – cinizmas. Unikalus Rusijos pasitikėjimo klausimas visų pirma sukasi apie politiką, nes valdžią turinčių ir jos siekiančių asmenų reputacija visuomenės akyse labai prasta.
„Man patinka Putinas“, – sako man draugas. – Bet žinau, kad jis prisikimšęs kišenes mūsų pinigų.“
„O kaip Navalnas?“ – klausiu.
„Navalnas sako, kad pas mus prasti keliai. Kad korupcija yra blogai. Sutinku. Bet aš juo nepasitikiu“, – atkerta draugas.
Toks dvigubas mąstymas yra įprastas. Tie, su kuriais teko bendrauti, norėjo atkreipti dėmesį į savanaudišką politikų elgesį ir laukė pagyrimo už savo sugebėjimą matyti „tiesą“. Šį bendrą suvokimą dažnai lydėjo nuoširdus abejingumas, nepasitikėjimas ir visiškas nesidomėjimas politika. Ironiška, bet toks mąstymas ir palaiko tą sistemą, kurios jie nekenčia.
Ciniškos visuomenės ištakos
Iš kur visa tai atsirado? Kodėl rusai su tokiu nepasitikėjimu, cinizmu ir apatija žiūri į politiką? Sunku tiksliai pasakyti. Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas savo knygoje „Ciniškojo proto kritika“ (angl. „Critique of Cynical Reason“) teigia, kad cinizmas yra gynybos mechanizmas krizės akivaizdoje. Jis pasireiškia didelio masto socialinių pokyčių (karų, revoliucijų, technologijų pažangos) laikotarpiais, kai žmonės yra priversti palikti savo namus, jaučiasi nusivylę ir suklaidinti. Kad apsaugotų save visame tame chaose, žmonės dažnai su karčiu pasipiktinimu ima žvelgti į tai, kaip klostosi įvykiai. Atsižvelgiant į tai, kad visuomenės keičiasi skirtingu greičiu, tam tikrais laikotarpiais polinkis į cinizmą išryškėja labiau nei kitais atvejais. Siekdamas atsekti ciniško kultūros, kuri galiausiai priėmė Hitlerio ir jo vadovaujamų nacių primestą tvarką, formavimąsi, Sloterdijkas pasitelkia istorinį Veimaro Vokietijos pavyzdį.
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir pasirašius žeminančią Versalio sutartį, Veimaro Respublikos piliečiai jautėsi apgauti savo lyderių ir ėmė abejoti, ar prasminga buvo jų auka kare. Be to, infliacija sugriovė šalies ekonomiką. Ne tik visiškai nuvertėjo Vokietijos „Papiermark“, bet ir labai trūko darbo vietų. Veimaro visuomenė po karo buvo ideologiškai bankrutavusi ir išsekusi, neturėjo aiškios krypties. Ne mažiau sunkus buvo visas dešimtmetis po Versalio taikos – nesibaigianti socialinė ir politinė krizė išsekino visuomenę.
Gyvenant tokioje nuolatinės krizės būsenoje, vienintelė išeitis buvo ciniškas mąstymas. Daug lengviau buvo prisidengti nepatiklumu nei „spręsti pinigų, interesų, politinių partijų ir ideologijų klausimus“, – rašo Sloterdijkas. Apatija padėjo išgyventi bejėgiškumo, nevilties ir pervargimo sąlygomis. Tad cinizmas tapo lengvu būdu pasitraukti į savotišką aukštesnių moralinių standartų užutekį ne dėl kažkokių ypatingų įžvalgų, o dėl patirtos traumos.
Brandaus sovietmečio cinizmas
Šiuolaikinėje Rusijoje gausu krizės paralelių. Aleksejus Jurčakas savo knygoje „Viskas buvo amžina, kol staiga baigėsi“ (angl. „Everything was Forever Until it was No more“) aprašo, kaip dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje oficiali sovietinė ideologija tapo beprasmė ir iškreipta melo bei katastrofos būsenos. Nors visur stovėjo paminklai Leninui ir darbininkai nuolat rengė demonstracijas, Sovietų Sąjungos piliečiai tuo nebetikėjo.
Kaip rašo Jurčakas, studentai noriai žygiuodavo su oficialiais lozungais, bet net nepasidomėdavo, kas juose buvo rašoma. Jie duodavo priesaikas komjaunimo sueigose, bet pasislėpę skaitė Aleksandrą Solženicyną. Taigi sovietų piliečiai buvo priversti imituoti ištikimybę – dalyvauti oficialiuose susibūrimuose, skanduoti šūkius ir balsuoti iš anksto nulemtuose rinkimuose, tuo pačiu privačiai atvirai pripažįstant savo elgesio klaidingumą.
Tokių ciniškų minčių apraiškų vėlyvajame sovietmetyje atsirado įvairioje kultūrinėje veikloje, kurią Jurčakas vadina „gyvenimu už ribų“. Piliečiai dalyvavo pogrindiniame meno judėjime arba priklausė neformaliam fizikos klubui, tačiau bendruomenėje atmetė tiek oficialią sovietinę ideologiją, tiek prieš ją kovojusius disidentus.
Ciniška tiek oficialios ideologijos, tiek disidentų judėjimo kritika buvo grindžiama panašiu principu – tiek valstybė, tiek disidentai ieškojo prasmės ideologijoje, kuri buvo neįgyvendinama. Kam užsiimti melu? Todėl Sovietų Sąjungos piliečiai „gyveno už politikos ribų“. Ideologijos, kuri kadaise vienijo Sovietų Sąjungą, krizė sukėlė kitokią krizę – apatiją ir atsiribojimą.
Posovietinis cinizmas
Gali kilti pagunda dabartinio Rusijos politinės kultūros cinizmo ištakų ieškoti šalies sovietinėje praeityje. Vis dėlto, nepaisant to, kad sovietmečiu šalyje buvo puoselėjamas ciniškas požiūris, šiuolaikinę Rusijos politinę kultūrą iš esmės formavo didžiulės socialinės ir politinės permainos dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Žlugus Sovietų Sąjungai, naujoji Rusijos valdžia turėjo vienu metu sukurti naują valstybę, naują politinę sistemą ir naują ekonominę sistemą. Tokios ambicijos destabilizavo ekonomiką, sukėlė hiperinfliaciją, o biurokratiniai nesutarimai sulėtino būtinų reformų įgyvendinimo procesą. Dėl to prekių ir paslaugų tiekimas ėmė strigti, išryškėjo vis didėjanti nelygybė ir skurdas. Kilus chaosui, neliko dalies socialinių paslaugų, išaugo nedarbas, smuko pragyvenimo lygis, sulėtėjo bendras Rusijos gyventojų vystymasis.
Dešimtojo dešimtmečio sveikatos priežiūros statistika iliustruoja to laikotarpio nuosmukį ir krizę, nes joje geriausiai atsispindi stresas, netikrumas ir gyvenimo lygio pablogėjimas. Remiantis 2001 m. Jungtinių Tautų plėtros programos ataskaita, dešimtajame dešimtmetyje tuberkuliozės atvejų skaičius Rusijoje padvigubėjo. Laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2005 m. mirčių skaičius net 11,2 mln. viršija gimimų skaičių – bendras šalies gyventojų skaičius per metus sumažėdavo maždaug 700 tūkstančių. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė nebesiekė ir 60 metų – tokių skaičių išsivysčiusiose šalyse ne karo metais iki tol nebuvo stebėta. Krizės metu trumpam net buvo sutrikusi vaikų imunizacijos programa, o oficialus skurdo lygis išaugo iki 25 proc.
Dėl nuolatinių pokyčių ir ateities nenuspėjamumo nemažai žmonių prarado orientaciją, gyveno nuolatinėje streso būsenoje. Tai buvo nuolatinė nevilties, baimės, beviltiškumo ir nerimo būsena. Tokioje aplinkoje Rusijos piliečiai, siekdami bent kiek patys valdyti savo gyvenimus, išsiugdė dar ciniškesnį požiūrį į politiką. Toks požiūris suteikė asmeninės moralinės vertės jausmą, nes su politika susiję asmenys dažnai buvo laikomi amoraliais subjektais.
Atrodo, kad Rusijos negebėjimas sėkmingai įtvirtinti demokratiją ne tik pakenkė neautoritarinių alternatyvų reputacijai, bet ir patvirtino ciniškai politikos atžvilgiu nusiteikusių asmenų įtarimus. Nesėkminga Rusijos politinė modernizacija pasėjo visuomenėje apatijos užkratą. Taigi cinizmas iš dalies atsirado dėl didžiulio nusivylimo. Kad nusiviltum, visų pirma turi tikėti.
Užuot laikę dalyvavimą demokratijoje svarbiu ir neatsiejamu savo pilietinės atsakomybės komponentu, Rusijos piliečiai ėmė dar skeptiškiau žiūrėti į bet kokį įsitraukimą į politiką. Jei kuri nors organizacija imdavosi kritikuoti socialinę santvarką, ji iškart sulaukdavo įtarimų sąmoningu manipuliavimu ir bandymu save išaukštinti.
Amžinas Rusijos autoritarizmas
Didžioji politinio cinizmo ironija yra tai, kad jis padeda išlaikyti status quo. Autoritarinėse šalyse cinizmas stabilizuoja režimą, nes skatina žmones sėdėti namuose, užuot ėjus protestuoti į gatves.
Cinizmas yra parankus autoritariniams lyderiams, nes pašalina įsivaizduojamą alternatyvų galimybę. Bet kokia siūloma alternatyva, kad ir kokia idealistiška ar patraukli ji būtų, atsimuša į nepasitikėjimą siūlančiųjų motyvais. Politinis cinikas mąsto: jei politika visuomet yra tokia pati ir niekas niekada nesikeičia, kodėl turėčiau ką nors daryti? Toks mąstymas neleidžia imtis politinių veiksmų individo lygmenyje ir apriboja bet kokias galimybes pajudinti režimo pamatus iš apačios, dar joms nepradėjus formuotis.
Išeiti iš įsisenėjusios politinio cinizmo būsenos yra sunku. Taip yra dėl to, kad kraštutiniam cinizmui būdinga klaidinga sąmokslo teorijų logika – jei negali įrodyti, kad tai ne tiesa (kad kažkas nėra savanaudiškai motyvuotas), tai yra tiesa. Ši sunkiai paneigiama pozicija yra giliai įsišaknijusi ir bet kokie bandymai įrodyti, kad yra priešingai, akimirksniu sukelia abejonių.
Todėl vertėtų neleisti ciniškoms nuotaikoms plisti politikos srityje. Kovoti su tuo galima neleidžiant politinėms vertybėms degeneruoti iki moralinio ekvivalentiškumo ir nuolat patvirtinant politikos vertę kasdieniame gyvenime.
Paul Shields, „New Eastern Europe“
