Iki lapkričio 4-osios rinkimų liko mažiau nei 70 dienų. Iki šio svarbaus kas du metus vykstančio įvykio likus 10 savaičių mes paruošėme 9 dalykų, kuriuos (kaip manome) žinome apie artėjančius rinkimus, sąrašą. Sąrašo punktai pateikiami atsitiktine tvarka.
Prezidentas Obama savo partijai nepadeda. Ar kalbėtume apie jo ir šį rudenį rinkimuose dalyvaujančių demokratų nuomonių skirtumus, ar jo planus rudenį paskelbti įstatymo galią turintį įsakymą vykdomajai valdžiai dėl imigracijos reformos, ar jo siaubingus reitingus - panašu, kad Obama yra našta, skandinanti demokratų laivą. Sunku įsivaizduoti, kad iki rudens kažkas pasikeis, nes prasta nuomonė apie prezidentą yra giliai įsišaknijusi.
Tai nėra daugumos persvaros rinkimai. Kol kas. Dveji pastarieji kadencijos vidurio rinkimai - 2006 ir 2010 metais - buvo daugumos persvaros rinkimai. Kol kas šiais metais to nematome. Bendrosios apklausos („Jei rinkimai vyktų šiandien, ar norėtumėte, kad Kongresą kontroliuotų respublikonai ar demokratai?“) rodo, kad kol kas pirmauja demokratai, tačiau menka 1 procento persvara, kuri nė iš tolo neprilygsta 5 proc. (ir didėjančiai) respublikonų persvarai tuo pačiu metu 2010-aisiais.
Kongreso kontrolė nesikeis. Nors šie rinkimai neprimena 2010-ųjų metų, kai persvara akivaizdžiai buvo respublikonų pusėje, demokratai turi praktiškai 0 proc. tikimybę laimėti 17 vietų, garantuojančių jiems daugumą Kongrese. Taip yra dėl nepopuliaraus prezidento padarytos žalos partijai ir balsavimo apylinkių perskirstymo proceso, kurį kontroliuoja respublikonai. Tikrasis demokratų tikslas - neprarasti nepadoraus kiekio kėdžių Kongrese (išlaikyti šį skaičių vienaženklį), kad 2016 metais turėtų šansą siekti daugumos (kadangi tais metais keisis prezidentai, jie turės daugiau šansų tai padaryti nei šiemet).
Trys demokratų vietos Senate jau prarastos. Demokratui senatoriui Johnui Walshui nusprendus pasitraukti iš Senato rinkiminės kovos Montanoje dėl kaltinimų plagiarizmu, liko trys atviros demokratams priklausančios kėdės Senate, kurios beveik garantuotai atiteks respublikonams lapkritį - Montana, Vakarų Virdžinija ir Pietų Dakota. Stipriausias demokratų kandidatas iš šių trijų yra Vakarų Virdžinijos rinkimuose, tačiau tai yra viena labiausiai Obamos (ir nacionalinės demokratų partijos) nemėgstančių valstijų. Maža to, respublikonai čia taip pat turi vieną stipriausių kandidatų.
Respublikonai patys sau nepakenkė su kandidatais. Skirtingai nuo 2010 m. (Sharron Angle! Christine O'Donnell!) ir 2012 m. (Toddas Akinas! Richardas Mourdockas!), respublikonai nenominavo kandidatų pirminiams rinkimams, negalinčių laimėti visuotinių rinkimų. Thadas Cochranas (Misisipė), Lamaras Alexanderis (Tenesis) ir Patas Robertsas (Kanzasas) išlaikė savo kėdes ir neleido išsiplėsti demokratams, o Thomo Tilliso (Šiaurės Karolina), Dano Sullivano (Aliaska) ir Joni Ernst (Ajova) iškovotos pergalės į priekį išvedė stipriausius respublikonus. Jei šįkart respublikonai nelaimės Senato daugumos, tai įvyks ne dėl jų pačių kaltės.
Šiaurės Karolina bus Senato rinkimų ašis. Taigi, jei sutinkame, kad demokratams yra prarastos mūsų aptartos Montanos, Vakarų Virdžinijos ir Pietų Dakotos valstijos, o Arkanzasas ir Luiziana bus tikras iššūkis, tai didžiausią tikimybę respublikonams laimėti daugumą gali suteikti Šiaurės Karolina. Beje, būtent šios valstijos rinkimų kovai yra išleista daugiausia išorinių lėšų šiame rinkimų cikle - o tai parodo šios valstijos svarbą.
Tai nėra balsavimas už respublikonus. Didžiausia klaida, kokią gali padaryti respublikonai, jei išlaikytų daugumą Kongrese ir perimtų Senato kontrolę - manyti, kad šios pergalės išsprendė partiją varginančias demografijos ir politikos strategijų problemas. Taip nėra. Jei respublikonai „laimės“ 2014 m. rinkimus (o istorinės tendencijos ir turimi duomenys rodo, kad tai labai realu), taip įvyks tik dėl nepasitenkinimo Vašingtonu/politika/kultūra ir įsitikinimo, kad dėl to kaltas Obama. Visos apklausos rodo, kad piliečiai respublikonų nepalaiko ir tai yra faktas, kurio lapkričio mėnesio rinkimų rezultatai nepakeis.
Rinkimų tema - kompetencija. Rinkėjams mažiau svarbi priklausomybė vienai ar kitai partijai. Jiems svarbiausia - kandidato kompetencija. Būtent dėl to jie dukart išsirinko Obamą - dėl to, kad jis tiko pareigoms (apklauso rodo, kad žmonės taip nebemano). Taigi, norėdami išsiveržti į priekį respublikonai turėtų akcentuoti būtent tai, o ne ginčytis dėl ideologinių skirtumų.
Šie rinkimai nieko neišspręs. Kaip ir dauguma kadencijos vidurio rinkimų, 2014 m. rinkimai tėra apšilimas prieš didesnį idėjų (ir demografijos) mūšį 2016-aisiais. Turint galvoje, kad tikėtinas rinkimų rezultatas yra didesnė respublikonų persvara Kongrese ir mažytė persvara Senate, per ateinančius du metus galime tikėtis dar mažesnio valdžios produktyvumo, daugiau susipriešinimo, aklaviečių ir politinių gudravimo.
