„Ką daryti, kad vaikas liautųsi tingėti?“ – konsultacijoje manęs klausia labai susikrimtusi mama. „O jūs, kai buvote maža, ar visai netingėdavote?“ – pasidomiu aš. „Na, aišku, tingėdavau... Visko būdavo...“ „O gal atsimenate, kodėl tingėdavote?“ – tikslinuosi toliau. „Na, tiesiog per daug turėjau veiklos, labai pavargdavau, tėvai liepdavo lankyti kelis būrelius, o aš tiesiog norėdavau miego ir ramiai pasėdėti... (gilus atodūsis) Žinote, ir mes su vyru labai vaiką spaudžiam prie darbų, liepiam visada būti užsiėmusiam - gal ir jis tiesiog pervargsta?..“
Nėra blogų vaikų – yra tik netinkamas elgesys. Vaikai, besielgiantys blogai, dažniausiai yra nelaimingi ir savo neleistinu elgesiu nori aplinkiniams parodyti, jog kenčia ir jiems reikalinga pagalba bei supratimas. O tėvai, užuot vaiką išklausę ir bandę suprasti, dažniausiai jį baudžia, bara, kaltina ir moralizuoja.

Kokius vaikus mes linkę vadinti „sunkiais“?

Melavimas
„Meluoju, nes bijau bausmės ir nemoku būti tobulas“
Jeigu jūsų vaikas labai dažnai meluoja, tai galima įtarti, kad jam keliami per dideli reikalavimai, naudojamos per griežtos ir konservatyvios taisyklės, nepaisoma vaiko poreikių ir norų. Vaikai, kurie meluoja, bijo nepatenkinti tėvų lūkesčių, nesugeba būti tobuli, labai nori įtikti tėvams arba bijo bausmių ir moralizavimų. Visi suprantam, kad tobulų žmonių nėra ir negali būti, tačiau kažkodėl tėvai iš vaikų reikalauja tiek, keik vaikai negali „pavežti“. Labai svarbu ne bausti vaiką už tai, kad jis pamelavo, bet pasišnekėti, kodėl jis nesakė tiesos, ko jis bijojo.

Vagiliavimas
„Vagiu, nes kitaip manęs nepastebi ir esu niekam nereikalingas“
Jeigu vaikas pradėjo vogti, reikėtų susimąstyti, ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs. Su tokiu vaiku reikėtų kuo daugiau laiko leisti kartu ir būtent taip, kaip jis nori, kas jam malonu ir įdomu. Taip pat svarbu pasišnekėti apie jo pyktį, nuoskaudas, nusivylimą ir pasiaiškinti, kodėl jis jaučiasi nesvarbus ir nereikalingas.

Agresyvumas
„Mušuosi, nes nepasitikiu savimi ir man nesaugu“
Agresyvūs vaikai dažniausiai labai prastai save vertina, jaučiasi silpnesni ar ne tokie svarbūs, kaip aplinkiniai, dėl to jie bando jėga įrodyti, kad kažką sugeba, moka ir žino. Taip pat galima įtarti, kad agresyvūs vaikai yra auklėjami autokratiškais metodais: gąsdinimais, grasinimais, smurtinėmis bausmėmis, kaltinimais ir moralizavimu. Todėl tokie vaikai jaučiasi labai nesaugiai, ir kad patys netaptų aukomis, puola kitus. Tokie vaikai dažnai būna kerštingi, isteriški, būtent taip jie bando išsakyti savo nuomonę, apginti savo poreikius, nes kitų būdų būti savarankiškiems ir svarbiems tėvai jiems nesuteikia. Su tokiais vaikais reikia vietoje bausmių susėsti pasikalbėti ar imtis derybų, bandyti ieškoti kompromisų, o ne su jais kovoti ir bandyti juos „perlaužti“.

Fantazavimas
„Fantazuoju, nes esu labai kūrybiškas, meniškas ir smalsus“
Fantazuotojai dažniausiai yra labai lakios vaizduotės, kūrybiški, pilni visokiausių netikėtų idėjų ir minčių. Jie smalsūs, viskuo domisi, todėl kartais gali atrodyti įkyrūs ir nejaučiantys ribų. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikas per daug svajoja, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų. Kartais šie vaikai dėl savo fantazavimo pavadinami melagiais, laikomi nerimtais, paviršutiniškais. Todėl tėvams reikėtų suteikti vaikui galimybę kurti ir fantazuoti legaliai: lankyti meninės, kūrybinės pakraipos būrelius, kurti kartu su juo įvairias istorijas ir paaiškinti, kuo realybė skiriasi nuo fantazijos. Su tokiais vaikais reikėtų daug keliauti, pažinti įvairias naujas vietoves ir apie visus patirtus įspūdžius pasikalbėti.
Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas vaikas turi platų ir nepakartojamą savo vidinį pasaulį, todėl geriau bandyti suprasti ir pažinti vaiką, o ne kritikuoti ir drausti viską, kas neatitinka mūsų susikurtų standartų.

Psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė