„Neleisk sulaužyti savo stuburo, nes stuburas trakšteli tik kartą, o paskui jau nebejauti skausmo, tik vaikštai sulinkusi visą likusį gyvenimą.“ - Rūta Vanagaitė
Kiek tokių moterų ir vyrų, su „sulaužytais stuburais“ – paveiktų fizinio ar psichologinio smurto, dažnai pačių artimiausių žmonių…
Ankstesniais laikais, ir baisu, jog kai kuriose šeimose net dabar, fizinės bausmės, kurios neatsiejamos nuo psichologinių, buvo laikomos normaliomis vaikų auklėjimo priemonėmis. Tuometiniai tėvai visai nesvarbu dėl kokios priežasties vanodami (mušdami) lazda sūnus ar pakėlę dukroms sijonus nupliekdami jas rykšte net neįtarė, jog ateis karta, kuri tai įvardins smurtavimu prieš vaikus.
Baimė dideliais žingsniais žengė iš kartos į kartą… Jei vienoje kartoje buvo smurtaujama prieš vaikus, tai kitoje kartoje, tie patys jau užaugę vaikai, fizinę jėgą nugręždavo į savo senus tėvus, savo moteris, savo vaikus. Jei nepajėgdavo pasityčioti fiziškai, būtinai panaudodavo psichologines patyčias. Jei jausdavosi per silpni elgtis taip su savo šeimos nariais, tai būtinai susirasdavo aukas už namų sienų.
Taigi, Žemė ramiai sukosi apie savo ašį, o joje neramiai plakė vos ne kas antro žmogaus širdis; kankinosi sielos dėl begėdiškų asmeninių patirčių, dėl šlykštaus šalia esančių žmonių elgesio…
„Adelei pasisekė labiau nei jos vyresnėms seserims ir broliui. Gal todėl, kad šeimoje buvo jauniausia, jai buvo labai daug kas atleidžiama. Tačiau mažylė, girdėdama sesių aimanas ar brolio šniurkščiojimą, kaskart pati stipriai išgyveno. Dažniausiai net nežinodama vyresnėlių padarytų „nuodėmių“, juos teisindavo, mat manė esant neteisinga mušti vaikus.
Adelei visai nederėjo jos mielosios motušės sūnaus ir jos pačios mylimo tėtuko pyktis, nukreiptas į brolį. O mamos elgesio ji visai nesuprato – kaip galima skriausti mergaites, ypač, jei jos tavo pačios pagimdytos…
Adelė aiškiai pamena, kaip kartą matė mamą plakant velykine rykšte vyresnėlę seserį Julijaną. Ji pati tyliai kūkčiojo ant „mūralio“ (krosnies), nes taip gaila, taip gaila buvo savo mylimiausios sesulės, kuri nepaprastai ją brangino. Mažėlei gimus, Julijana pasižadėjo tapti jai mama; išmokyti ją maldų; vestis kas sekmadienį į bažnyčią,... Ir pažadą tęsėjo. Adelei sunku net įsivaizduoti priežastį, dėl ko galėjo būti taip nepagarbiai baudžiama nuolankioji sesuo. Visą gyvenimą Julijana išliko pamaldi, buvo paklusni vyrui ir anytai, tyli ir nepasitikinti prie aplinkinių, savo vaikams - nepaprastai griežta.
Daug vėliau, sesers Zinos prisiminimuose išgirsdavo balse gėlą, pasakojant, kaip ją, vos penkerių metukų sulaukusią mergaitę, netyčia sudaužius trijų litrų stiklainį, mama išvarė iš namų „šlūžyti“ (tarnauti). Tiesa, jų mama turbūt tik taip išliejo pyktį, tačiau skaudu tai, jog dukrytės nesivijo, kai principinga mažylė iškeliavo laukais... Zina pamena, buvo jau pavakarys, kai išbėgo pro duris. Kieme kiek padelsė – gal mama atlėgs ir pakvies ją. Nesulaukus, iškeliavo pas mamanę – mamos mamą, kuri gyveno kitame kaimelyje. Baisiausia buvo įveikti baimę keliaujant per mišką, kuris tuo laikotarpiu buvo turtingas gyventojais: voverėmis, ežiais, kiškiais, šernais, stirnomis, briedžiais, lapėmis, vilkais... O Zina buvo turtinga vaizduote... Tik „į trečią dieną“ mama atėjo parsivesti dukters. Šis abejingumas, kuris prilygsta patyčioms, Zinai nežinia kokią davė pamoką... Gal dėl to ji tokia drąsi, nepasėda, šmaikštuolė, nepaprastai aktyvi visuomenėje, o gal pasėta vaikystėje vienišumo baimė dusina ją savuose namuose..?. Gal tai lėmė, jog dovanodama visiems aplink savo „didelę“ širdį, negebėjo parodyti meilės ir švelnumo savo vaikams; netapo atvira net pati sau.
Brolio Mariaus, kuris taip švelniai nešiodavo ją mažą ant rankų (jis buvo vyriausias iš vaikų), o vėliau rašė jai mielus laiškus iš Tarybinės Armijos, kuriuose atskleidė ne vieną savo paslaptį, kaip suaugusio vyro, tėvo, sūnaus ir brolio poelgiais Adelė šlykštėjosi... Nežinia kiek tai įtakojo auklėjimas...? Gal jis susirinko visus bjauriausius genus? O gal jį tokiu pavertė jo paties pasirinktas gyvenimo kelias?
O ji – Adelė? Kaip ją paveikė gyvenimas tarp savų? Ji jautėsi mylima ir brolio, ir seserų, ir mamos, o ypač tėčio. Pati svajojo apie savo vaikus ir vizijose regėjo juos laimingus - išsišiepusius „lig ausų“. Tokius, kokia ji pati jausdavosi sėdėdama tėčiui ant kelių, kai pas jį užeidavo kaimynų vyrai pažaisti kortomis ar šiaip pavakaroti; ar žengdama šalia mamos einant su ja pasisvečiuoti pas kaimynes ir jausdama savo mažutėje rankytėje mamos putlią švelnią ranką.“
Augdami keičiamės. „Išsilaižome žaizdas“; nukišame giliai, o, jei pasiseka, pamirštame vaikystės ir jaunystės nuoskaudas. Tada sutinkame naujus žmones, kurie turi galios įtakoti mūsų elgesį ir dažnai, net nenumanydami priežasčių, kartojame veiksmus, kažkada pačių įvardintus neteisingais...
Nuostabu, jei gebame išsaugoti vidinę laisvę ir padovanoti šalia esantiems natūralų švelnumą.
Su meile, Vida Meilė
