„Kai gyvenime nutinka kas nors bloga, dėkokime Dievui, kad nutiko tik tiek...“
„1916 m. Taigi, kas bus toliau? Kas bus su Uselių turtais, šiems iškeliavus Anapilin; kas nutiks Justinui - vieninteliam paveldėtojui, kuris neįgalus vadovauti tokiam dideliam ūkiui?...
Visa tai greitai užmatė Uselių artimiausias kaimynas - Monikos Antanas. Vyras sumanė, kaip užvaldyti ūkį - ištekins už Justino savo vyresnėlę - Oną. Pradžioje pats padės tvarkytis, o paskui ir pati dukra galės – protinga mergiotė auga.
Antanas visada buvo labai taupus. Tik gavus santaupų, tuoj paversdavo auksinukais ir kažkur nukišdavo (paslėpdavo). Net prireikus būtinam reikalui, auksinukų neliesdavo. Vis kartodavo: „Tai svetimi pinigai, jų nelaidysiu (neišleisiu)“. Prisišnekėjo – auksinukai atiteko svetimiems...
Vieną ankstyvą vasaros rytą Monika pamatė vyrą pasiskleidus visas jų gyvenimo santaupas ant stalo ir beskaičiuojantį. Monika nedrįso klausti, ką vyras sumanęs, tik kažkodėl pats vyras griežtai metė, jog tai investicija į Uselių visą turtą.
Supratusi, ką mintija (sumanė) vyras, Monika prašė, maldavo vyrą pasigailėti šešiolikmetės dukters. Deja, Antanas nepajėgė išgirsti žmonos. Jis nuoširdžiai manėsi padėsiąs savo vaikams ir, pirmiausia, Onai, juk dukra taps ponia - bus ir pavalgiusi, ir apsirengusi; galės vadovauti - ir mergoms, ir bernams, ir vyrui... Apie jausmus, taip svarbius žmonėms, negalėjo net pagalvoti, kai matė šalia esantį turtingą ūkį be šeimininko rankos. Gal Antanas nedrįso prisipažinti net sau, kad žengti šį žingsnį pastūmėjo jo paties noras tapti galingo ūkio valdytoju? Kad šį norą įgyvendintų, Antanas privalėjo nusipirkti sau žentą ir... parduoti dukrą.
Taigi, visas savo gyvenimo santaupas paaukojo pralatui (prelatui), kad šis jaunuolius sutuoktų... tyliai, juk Ona buvo dar nepilnametė, o Justinas – nepajėgus daryti sprendimus – tai buvo ne jo sergančiam protui.
Monikos dukrai piršlių laukti nereikėjo. Jos Antunis (Antanas) nuvažiavo pas prelatą su stikline auksinukų... Jokių užsakų, jokių prieštaravimų. Tik sielos skausmas – motinos Monikos ir jos pirmagimės Onutės, jų „kruvinos“ (neapsakomai didelio sielvarto) ašaros... bei neviltis, sumaišyta su tikėjimu, kad viskas kažkaip turėtų išsispręsti.
1916 – 1945 m. Ona, sužinojusi tėvo sprendimą, norėjo nusižudyti, tačiau pabūgo Dievo bausmės. Tada meldė tėvo supratingumo, prašė mamos ir krikšto motinėlės pagalbos... Žadėjo bet ką padaryti, kad tik neverstų tekėti už bepročio... Tėvas lyg negirdėjo dukters; mamos baimės dėl dukters laimės buvo griežtai užginčytos; krikšto mamos geranoriški pokalbiai su Antanu taip pat jaunai merginai geros žinios neatnešė.
...Jei kas būtų tada jaunuosius nufotografavęs, nuotraukoje matytume išoriškai gražią porą... tik abiejų jaunuolių veidai išduotų jų psichologinę būseną. Jaunikio akys švietė nieko nesuprantančio kūdikio baime; jaunosios veidu ritosi ašaros, tačiau akys liepsnojo ypatingu ryžtu: jos teisėtam vyrui nebus lemta paliesti nei jos sielos, nei kūno. Ji pati nuspręs, ką mylės ir kas ją galės mylėti... Nuo šiandien ji pati tvarkys savo gyvenimą.
Pirmąją jų gyvenimo dieną Justino lova buvo iškraustyta į „prišnykį“ (į kambarį, kuriame sukraunami nereikalingi daiktai). Justinas tam neprieštaravo. Jis džiaugėsi galimybe matyti savo namuose nuostabaus grožio merginą. O kai dar jų namuose atsirado viena po kitos dvi mergaičiukės, mielai su jomis žaidė ir net mylėjo jas visa savo širdimi ir visu nepilnu savo proteliu. Jam nerūpėjo, iš kur atskrido tie angelėliai...
Ona baiminosi, kad paūgėjus mergaitėms, joms ims kilti klausimai dėl tėčio... Justinas mergaitėms tapo lyg vyresniuoju broliu. Jai pačiai vyras buvo lyg šašas: kliuvo vis, tačiau skaudu buvo „nuplėšti“. Gaila buvo vaikino, juk suprato – jis tai nekaltas, tačiau nebuvo ant ko išlieti pykčio, tad jis ir kentėjo...
Pasėta bloga mintis dažnai virsta realybe, ypač, kai tam padeda šalia esantys, o, jei dar palanki situacija...
...Justinui batas nutrynė koją. Dėl kantrumo ar dėl proto trūkumo jis tyliai ir ilgai kentėjo. Kai pradėjo stipriai šlubčioti, Ona atkreipė į tai dėmesį ir prisivertė apžiūrėti. Atvira žaizda stipriai pūliavo; reikėjo gydyti. Ir Ona ėmėsi „gydyti“ iš nuogirdų: prikarpiusi arklio uodegos „ašučių“ (plaukų), dėdavo juos ant žaizdos ir aprišdavo. Justinas žvelgdavo dėkingomis akimis į savo „gelbėtoją“. Būtų žvelgęs taip pat, jei būtų net žinojęs tiesą, kad arklio uodegos ašutai - „užkratas“ (priemonė kraujo užkrėtimui sukelti).
...Neužilgo Ona tapo našle. Laidotuvių dieną, kaimynai buvo linkę patikėti, jog prievarta ištekinta mergina „prisirišo“ (tapo jai artimu) prie savo kvailelio.
Juk prie karsto stovėjo dar jauna moteris, balta lyg drobė, virpanti tarsi būtų „drugio“ (ligos) krečiama. Niekas net neįtarė, kad taip jaučiamasi ne tik išgyvenant netekus artimo...“
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
