„Kūnams susipažinti užtenka vienos nakties, sieloms – prireikia viso gyvenimo...“
Gamtai būdingas atsinaujinimas. Mūsų krašto gamta keičia savo rūbą ir būdą net keturis kartus. Žmogui taip pat labai svarbu atsinaujinti, kad augtų – tobulėtų, kad patikėtų savimi, kad jaustųsi įdomiu, mylimu, laimingu.
„…Julija gyveno tarsi stebėdama save užfiksuotoje kino juostoje. Ji negalėjo patikėti, kad šis gyvenimas - jos. Po ilgai trukusios depresijos, staiga užplūdę jausmai, gyvenimą pakeitė 360 laipsnių kampu.
Po nelaimingo gimdymo tapusi asmenybe, užrakinusi visus jausmus savyje, netikėtai kitiems ir net sau pačiai, su naujos energijos gūsiu grįžo gyventi... Kuopė namus, tarsi jie būtų per tuos kelis tamsius mėnesius apkerpėję... Sodino gėles, kuriomis puošė palanges bei darželius po langais. Siuvo ir siuvinėjo... keitėsi namų kertelės, pasikeitė moters ne vieno drabužio stilius. Ir pačios išvaizda kasdien keitėsi... Veidas pamažu atgavo spalvą. Ne be reikalo kaimelyje kalbėjo, jog Julija lyg iš pieno plaukusi. Moteris kas rytą ir vakarą prausėsi šviežiu pienu, ant veido, dekolte ir rankų dėjo natūralios grietinėlės kaukes, plaukus trinko lietaus vandeniu, pagerintu keliais lašais žibalo.
Jauna moteris tarsi pražydo. Adas džiaugėsi šiuo pasikeitimu ir nuoširdžiai žavėjosi žmona. Tiesą sakant, šis pokytis turėjo dvi medalio puses. Žmonos buvimas šalia Adą varė iš proto – gerąja prasme: jis žmonos geidė dar labiau..., tačiau Julija, noriai dovanodama grožį, save vyrui dovanodavo labai retai. Pastaruoju laiku, sekmadieniai Adui tapo tikra švente. Kitomis dienomis vyras, kvėptelėjęs šalto savo Julijos žavesio, eidavo pas Kotryną numalšinti žmonai jaučiamos aistros...
Julija jautė švelnius jausmus savo vyrui. Ji buvo dėkinga jam už jo puikų būdą, už tylią, neįkyrią meilę jai. Ir ji nebuvo šalta, kaip manė jos sutuoktinis... Deja, ji ir pati to nežinojo, kol...
Kartą, į jų sodybą įjojo raitelis... Julija, išgirdusi garsus, reiškiančius pašėlusį žirgo lėkimą, sustingo. Negi tai gali būti tikra?... Negi jis išdrįs peržengti ribą?...
Jau kelis sekmadienius, po pamaldų vaikščiojant po altorių ir sutikus kaimynus, kurių palydoje kažkodėl pastaruoju metu būdavo ir jis - Rapolas, Julija jautėsi nesmagiai. Rapolas gi, nesibaimindamas aplinkinių, mėtė deginančius žvilgsnius į svetimą žmoną. Pradėjęs nuo Julijos akių pamažu slinkdavo jos kūnu, žaisdamas savo liežuviu bei putliomis lūpomis ir akivaizdžiai demonstruodamas jį dominančias sutrikusios moters kūno vietas. Julija stovėdavo, tarsi įkalta į žemę, ir visa savo esybe stengdavosi nenualpti nuo kūną palengva užliejančios aistros. Ji negalėjo atsistebėti, kaip svetimo vyro žvilgsnis gali ją taip valdyti.
...Vyriškis palengva žengė kiemu... Julija, paslapčia jį stebėdama, pagavo save mintijant, jog jis eina kiek per lėtai... Pagaliau jo žingsnių aidas pasigirdo prieangy – moters širdis, rodės, iššoks iš krūtinės...
Tylus beldimas į duris. Julijai lyg kas gerklę būtų užėmęs - nesugebėjo išspausti net mažiausio garso. Dar kartą pabeldęs, duryse pasirodė Rapolas. Paprastai besišypsantis vaikino veidas buvo pernelyg rimtas ir tai Julijos širdį privertė susitraukti... O gal tai vyko dėl būsimų pojūčių...
...Žodžių nebuvo. Jų ir nereikėjo... Kalbėjo rankos, glamonėjančios kūną ir palengva išlaisvindamos iš drabužių. Kalbėjo mylinčios rankos, ir jų prisilietimai tapo tokie svarbūs, kaip maistas, kaip vanduo, kaip oras...
...Gana ilgai skendėjo tyloje du lipnūs kūnai, skleidžiantys nuodėmės kvapą. Išragavę vienas kitą, abu skendo palaimoje... laimingi... abu... turbūt...
Atsisveikino tarsi trumpam... Ir jaučiant jo stiprų apkabinimą, ir regint jo džiugesį veide, ir žvelgiant į tolstantį raitelį, Julijai sukosi ir sukosi padrikos mintys, jog dar prieš pusvalandį buvęs jai visiškai svetimas vyras, staiga tapo artimiausiu jai žmogumi. Būtent šis jaunuolis suprato, ko jai reikia, pažino ją anksčiau nei išdrįso paliesti. Būtent jis padėjo Julijai pažinti savo kūną ir pajausti jos perskaitytose knygose aprašytą skrydį...
...Julija, lyg užhipnotizuota, vykdė visas iki šiol buvusias veiklas. Ji kartais pagaudavo į save nukreiptą Ado neramų žvilgsnį ir suprasdavo buvus panirus į savo slapčiausius ir saldžiausius prisiminimus... Ji nematė savęs, kaip sugrįžus į tas šventas jai akimirkas, nušvisdavo jos veidas.
Adas nelindo į žmonos vidų, nors nežinia ką būtų atidavęs, kad galėtų sužinoti, ką tuo metu ji galvoja. Abu jautė namuose tvyrančią įtampą, tačiau netikėtai jiems abiems viskas pasikeitė...“.
Su meile, Vida Meilė
