Pradžių pradžia

Režisavo: Ross Katz. Vaidina: Nick Kroll, Rose Byrne, Bobby Cannavale, Joel McHale, Caitlin Fitzgerald, Jane Krakowski, Paula Garces, Josh Charles

„Ar tu esi laimingas?“- tai yra pagrindinis klausimas didžiulėje dalyje indie dramų. Kinas, pasakojantis apie ant depresijos ribos laviruojančius trisdešimtmetį peržengusius piliečius, gyvenančius visiškai maloniuose priemiesčiuose, jau praktiškai tampa atskiru žanru. Nors ši tematika yra praktiškai neišsemiama ir ant jos galima drąsiai suręsti visai tvirtą filmą, naujausias bandymas „Pradžių pradžia“ nepateikia mums nieko naujo ar netikėto.

Ši juosta apie galiausiai atėjusią brandą prasideda nuo Džeiko (Nickas Krollas) nuopuolio. Hedonistiškas entrepreneris Džeikas savo pristatomo produkto, primenančio Google Glass, išvakarėse surengia vakarėlį, kurio pačiame įkarštyje, kai visur liejasi šampanas, o blizgančiomis mini suknelėmis apsitempusios gražuolės būriuojasi apie būsimą milijonierių, sužino, kad iškilo rimtų problemų su gamintoju. Akimirksniu, jis netenka visko.

Džeikas nusprendžia palikti Manhataną ir išdygsta prie savo priemiestyje gyvenančios sesers Džastinos (Rose Byrne) namų durų – čia jis tikisi trims mėnesiams pabėgti nuo savo gyvenimo ir nesėkmės. Sesuo kiek šokiruota, tačiau brolį priima. Nėščia ir jau auginanti trimetį sūnų Tedį (Calebas ir Matthew Paddockai) su vyru Deniu (Bobby Cannavale), Džastina iki kaklo turi ir savų problemų. Be didelio spardymosi ir kažkaip visai natūraliai Džeikas tampa Tedžio aukle.

Džeikas ir Džastina kivirčijasi, taikosi ir padaro keletą netikėtų atradimų, kurių pats ryškiausias turbūt yra tas, kad jiems labai didelę įtaką padarė jų motinos mirtis nuo vėžio ir kaip tai paveikė jų abiejų gyvenimus. Tačiau nors aktoriai yra simpatingi, sunku atrasti kokių nors emocinių ryšių su jų gyvenimais.

Na, bent jau šis filmas parodo, kad Krollas, kuriam šis vaidmuo yra vienas pirmųjų pagrindinių vaidmenų, turi šansą rimtai karjerai kine, už jam būdingų charakterinių vaidmenų ribų. Šis komikas, geriausiai žinomas dėl savo vaidmens televizijos seriale „The League“ ir savo hiperbolizuoto komedinių etiudų serialo „The Kroll Show“, šiame filme mus įtikina kaip vyras, kurio gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojom ir virto vienu dideliu klaustuku.

Tuo tarpu Byrne yra suteikiamos kelios puikios akimirkos – tiek komiškos, tiek dramatiškos. Jos ryšys su Krollu yra tikras ir be išorinių pastangų, be to, aktorė geba persmelkti Džastiną tokia gelme, kuri nebūtinai buvo numatyta scenarijuje.

Tuo tarpu Cannavale (kuris realiame gyvenime su Byrne yra pora), deja, negauna jokių progų atsiskleisti: jis šiame filme tiesiog naudojamas kaip parankus siužeto įnagis ir paverčiamas labai tipiniu neištikimu vyru, kuris galbūt iš tiesų yra geras vyrukas.

Režisierius Rossas Katzas, kuriam ši juosta yra antras bandymas kine, antraplaniams filmo vaidmenims surenka visą būrį pripažintų aktorių, kurių tarpe yra ir Joelis McHale’as, Bobby Moynihanas, Jane Krakowski, Joshas Charlesas, Mike’as Birbiglia ir Jasonas Mantzoukasas. Tačiau kaip ir pagrindinių vaidmenų atlikėjų atveju, visi šie charizmatiški aktoriai čia atrodo mažų mažiausiai „jokie“ ir atitinka bendrą filmo atmosferą. Tiesą sakant, sunku žiūrėti į šį puikų ansamblį, nes beveik kiekviena ekrane matoma asmenybė yra režisieriaus (ir scenaristo) neišnaudota galimybė.

Filmo prodiuseriai broliai Jay’us ir Markas Duplassas tokio tipo istorijas yra pavertę patikimu smulkiuoju šeimos verslu, tačiau, atvirai kalbant, pagal tą patį kurpalių vienas po kito štampuojami filmai jau ima varginti. Ši juosta taip pat atrodo kaip tam tikra jų HBO serialo „Togetherness“ tąsa Rytų pakrantėje.

Gal ir nederėtų šio nuoširdaus filmo kaltinti tuo, kad jis tyrinėja šią jau iki paskutinio kaulelio išnarpliotą idėją. Iš esmės filmas yra labai nebloga ir realistiška drama apie gyvenimą, nors ir kiek nuspėjama. Tačiau juostai tikrai būtų išėję į naudą šiek tiek daugiau komedijinės energijos ir ardomosios dvasios, kurią Byrne, Krollas ir Cannavale tikrai geba sukurti ir yra ne kartą įrodę savo ankstesniuose vaidmenyse. Gal tada būtų lengviau įrodyti žiūrovams, kodėl jie turėtų keliauti iki kino teatro, o ne palaukti, kol juostą bus galima patogiai pažiūrėti namie, kai nebus ko įdomiau nuveikti.