Britų laikraštyje „The Independent“ pasirodė interviu su bėgliu ukrainiečiu deputatu Aleksandru Oniščenka, kuris apkaltino dabartinį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką korupcija. Tai, kad pats Oniščenka, buvęs Regionų partijos narys, šiandien yra ieškomas teisėtvarkos už daugiamilijonines vagystes, nepanaikina to fakto, kad tiesioginis prezidento Porošenkos kaltinimas korupcija yra ne tik šiaip sau skandalas. Tai skandalas su pasekmėmis.
Oniščenka žurnalistams papasakojo, kad jis buvo informacinės kampanijos, nukreiptos prieš buvusį Ukrainos premjerą Arsenijų Jaceniuką, organizatorius. Kalba eina apie visą eilę skandalų, privedusių prie buvusio Ukrainos vyriausybės vadovo atsistatydinimo ir valdančiosios koalicijos performavimo.
Tuo metu daugelis analitikų kalbėjo apie tai, kad prezidento siekis į Ukrainos ministro pirmininko postą pasodinti savo žmogų vyriausybei gali brangiai kainuoti. Pasak Oniščenkos, prieš Jaceniuką nukreipta kampanija jam atsiėjo $30 milijonų ir iš viso buvo vykdoma 10 mėnesių. Prašymas imti vadovauti „Nacionalinio fronto“ lyderio persekiojimui Oniščenką pasiekė iš „aukšto rango valstybės valdžios pareigūno“.
„Jis yra mūsų priešas, jis sunaikins viską, ką mes norime padaryti... Jūs privalote padėti man jį iš čia pašalinti, nes su tuo vaikinu mes jokioje srityje nieko nepasieksime“, – tariamai sakė minėtasis pareigūnas Oniščenkai.
„Aš juos (t.y. Jaceniuko reitingus – red.) nužudžiau per vienerius metus“, – savo propagandinio darbo rezultatus reziumavo bėglys deputatas.
Kažką labai panašaus visai neseniai kalbėjo ir buvęs Odesos srities gubernatorius Michailas Saakašvilis, kuris prisipažino, kad „padėjo“ prezidentui nuo valdžios nustumti ministrą pirmininką Jaceniuką, „trukdžiusį šalyje vykdyti realias reformas“.
Tokia kampanija iš tiesų vyko. Buvo sunku jos nepastebėti. Sostinėje ilgą laiką kabėjo plakatai su įžeidžiančiais užrašais „Bėk, kiški, bėk“ (kiškiu Arsenijus Jaceniukas yra pravardžiuojamas dėl savo akių – red.). Skandalas sekė skandalą. O didžiulio atgarsio sulaukęs tuo metu Ukrainos ūkio ministro pareigas ėjusio Aivaro Abromavičiaus, apkaltinusio artimą prezidento bičiulį Igorį Kononenką darius spaudimą ne tik pačiam Abromavičiui, bet ir jo ministerijai, atsistatydinimas iš pareigų, kažkodėl baigėsi ne ko kito, o Jaceniuko atsistatydinimu.
Verta prisiminti ir tai, kaip įtakingasis Rusijos Federacijos Tyrimų komitetas apkaltino Arsenijų Jaceniuką dalyvavus kare ir kovojus čečėnų pusėje. Tai taip pat būtų labai keista ir anekdotiška situacija, jei ne vienas „bet“. Šioje byloje nusikaltimo „bendrininkai“, kuriuos nuteisė Rusijos teismas, yra Stanislavas Klychas ir Nikolajus Karpiukas. Iš Rusijos nuolatos ataidi priekaištai, kad, žiū, „Nacionalinio fronto“ lyderis per mažai padeda „jo bylos“ suimtiesiems. Tokios pat šnekos pasigirsta ir iš Ukrainos patriotų jau pačios Ukrainos informaciniame lauke. Akivaizdu, kad Klycho ir Karpiuko areštas taip pat yra prieš Jaceniuką nukreiptos kampanijos dalis. Jos tikslas buvo įtikinti ukrainiečius, kad tuo metu, kai nuo rusų agresijos žūva šalies patriotai, visokie gudročiai „hipsteriškais akiniais“ iš to pelnosi ir tuo naudojasi.
Tačiau grįžkime prie šiandieninio skandalo. Pasak gandų, būtent Petro Porošenka ir jo artimiausia aplinka prisidėjo prie to, kad Oniščenka pateko į Ukrainos parlamentą. 2014 metais vykstant kandidatų registracijai, Centrinis rinkiminis komitetas atsisakė priimti kandidato Aleksandro Oniščenkos dokumentus. Centrinio rinkiminio komiteto ir Ukrainos saugumo tarnybos turimi duomenys rodė, kad Oniščenka per paskutinius dvejus metus Ukrainoje nebuvo daugiau nei 240 dienų, kai tuo tarpu šalies įstatymai reikalauja, kad kandidatas į deputatus mažiausiai penkerius metus iki kandidatūros iškėlimo gyventų Ukrainoje. Vėliau Oniščenka visus pribloškė sulaukęs teismo sprendimo savo naudai ir vis dėlto sugebėjęs užregistruoti savo kandidatūrą. Tačiau pergalę rinkimuose jam užtikrino vis dėlto ne tai. Daugybėje tuometinių straipsnių buvo kalbama apie tai, kad rinkimai toje apylinkėje, kurioje balotiravosi Oniščenka, buvo sąmoningai „pareguliuoti“: prezidento partija prieš buvusį Regionų partijos narį neiškėlė nė vienos stiprios kandidatūros.
Kad ir kaip ten būtų buvę, šiandien Oniščenkos kaltinimai remiasi visuotiniu nepasitikėjimu valdžia. Užuominų kaltinimuose yra daugiau nei realių įrodymų ar bent jau tikrų ir atvirai įvardintų vardų. Oniščenka kalba apie nuotraukas ir filmuotą vaizdo medžiagą, apie maišus su pinigais, apie Amerikos teisėsaugos organams perduotus dokumentus. Kol kas visa tai yra tik žodžiai, tačiau skandalas tuo metu vis labiau plečiasi ir gilėja. Galima ir netikėti, kad prezidentas yra įsipainiojęs į prieš Jaceniuką nukreiptą kampaniją ar kad prisidėjo prie rinkėjų balsų pirkimo. Tačiau tai, kad vyko jo koalicijos bendradarbio persekiojimas, yra akivaizdu. Lygiai taip pat akivaizdu yra tai, kad prezidentas iš to gavo naudos, į Ukrainos ministro pirmininko postą pasodinęs savo politinės jėgos atstovą. Frakcija „Nacionalinis frontas“ jau pareikalavo paviešinti prieš Jaceniuką vykdytos informacinės kampanijos užsakovų vardus, o taip pat įvardinti šioje kampanijoje dalyvavusius žiniasklaidos organus.
Skandalo priežastis, žinoma, yra ne Oniščenka, Jaceniukas ar Porošenka. Priežastis yra ta, kad politiką Ukrainoje pakeitė atskirų stambių oligarchų finansiniai interesai. Visi tie verslininkai-deputatai į Ukrainos parlamentą pakliūti siekia tam, kad užtikrintų apsaugą savo aktyvams. Kol tai tęsis, visuomenė nepatikės nei reformomis, nei kova su korupcija. Ukrainiečių dauguma yra tikra, kad situacija šalyje nepasikeitė. Taip yra todėl, kad nepasikeitė priežastis, dėl kurios stambieji verslininkai eina į valdžią. Šiandien prieš prezidentą yra naudojama ne tik susiklosčiusi situacija, bet ir toji priežastis, dėl kurios ši situacija susiklostė. Ukrainoje neįmanoma uždirbti didelių pinigų, nesudarius su valdžia tam tikrų korupcinių ryšių. O turint reikalų su valdžioje esančiais verslininkais, neįmanoma pasiekti reikiamo sprendimo, jei nėra atsižvelgiama į jų asmeninį suinteresuotumą. Ukrainiečiai ne tik paprasčiausiai tiki, jog visiškai įmanoma, kad šalies prezidentas nupirko reikiamus balsus. Jie tiksliai žino, kad kitaip šioje šalyje nebūna.
Pasak deputatės Tatjanos Čornovol, viskas prasidėjo iš karto po Maidano, kai 2014 metais pačiuose pirmuosiuose ministrų kabineto posėdžiuose Jaceniukas iškėlė užduotį likviduoti grobstymo iš Ukrainos schemas, per bendras įmones, susijusias su „Ukrgazdobyčia“ („Ukrainos dujų gavyba“). Šių įmonių liūto dalis priklausė ne kam kitam, o Aleksandrui Oniščenkai. Kaip tik todėl po to, kai „Nacionalinio fronto“ pastangomis buvo padaryti įstatymų pakeitimai, numatantys, kad įmonėms reikia mokėti 70 % nuomos už žemės išteklių naudojimą, kaip pasakoja Tatjana Čornovol, Oniščenka prieš ministrą pirmininką pradėjo asmeninį informacinį karą. Taip Jaceniuko nušalinimu suinteresuotas verslininkas pasitarnavo ir Kremliui.
Prezidento partija pateikia kitą versiją, kodėl staiga į viešąją erdvę pasipylė lavina garsių kaltinimų. Petro Porošenkos bloke imta kalbėti apie Kremliaus agentus. Aleksandras Oniščenka, kuris šiandien diskredituoja prezidentą, daugelio Petro Porošenkos bloko narių nuomone, bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, o jo tikslas – priešlaikiniai parlamento rinkimai. Tokie svarstymai neatrodo visiškai nepagrįsti, juolab, kad Oniščenko pastaruoju metu nuolatos mirguliuoja Rusijos televizijų ekranuose. Pasak jo paties, dalis Ukrainos prezidentą kompromituojančių dokumentų buvo perduoti Rusijos specialiosioms tarnyboms.
Nacionalinis Ukrainos kovos su korupcija biuras oficialiai pranešė, kad atliks deputato bėglio paviešintos informacijos patikrinimą.
„Deputato Aleksandro Oniščenko žiniasklaidoje paviešinta informacija apie tariamą parlamentarų balsų pirkimą-pardavimą balsavimo Aukščiausioje Radoje metu šiandien yra Ukrainos Nacionalinio kovos su korupcija biuro tyrimo objektas“, – skelbiama Nacionalinio kovos su korupcija biuro pranešime spaudai.
Biuras taip pat ragina Oniščenką patikslinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo siūlomi pinigai, „o taip pat pristatyti dokumentus, patvirtinančius jo žodžius apie atskirų valstybės veikėjų atliekamą deputatų papirkinėjimą“. Pasak Nacionalinio kovos su korupcija biuro, tai yra būtina sąlyga, „kad būtų galima priimti sprendimą dėl tolimesnių procedūrinių veiksmų“.
Visa problema yra tame, kad kokie bebūtų šio tyrimo rezultatai, tai vis tiek smarkiai atsilieps ne tik aukščiausios Ukrainos valdžios, bet ir pačios šalies reputacijai bei stabilumui. Po nuskambėjusių kaltinimų dabar jau visiškai neaišku, ar išsilaikys prezidento frakcijos ir „Nacionalinio fronto“ frakcijos suformuota valdančioji koalicija, ar šalies laukia priešlaikiniai parlamentiniai, o gal ir prezidentiniai, rinkimai. Už prezidentų veiksmus ar neveiklumą visada atsiskaito šalies gyventojai. Revanšas, kurio strategiškai prieš Ukrainą siekia Rusija – tai ne prorusiškų pažiūrų prezidentas valdžioje. Po Maidano, okupavus Krymą ir Donbasą tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Šiandieninėje situacijoje revanšas reiškia prezidento vertikalės šalyje stiprinimą. Šalyje, kurią autoritarizmas jau kelis kartus išvedė į Maidanus.
Petro Porošenka pats stojo į kovos su politiniais kandidatais nepolitiniais metodais kelią. Siekdamas Aukščiausios Rados ir Ministrų kabineto pakeitimo savąja administracija pats vos neįstūmė Ukrainos į ilgą politinę krizę. Pats aplink save subūrė senų ir gerai žinomų verslo ir politikos grupių atstovus, kas dar labiau sustiprina šalies gyventojų nepasitikėjimą valdžia ir iššaukia rimtą tautos nepasitenkinimą.
Oniščenka – tai tik simptomas, demonstruojantis, kad mažinant korupcinio pasipelnymo galimybių kariaujančioje ir vis labiau skurstančioje Ukrainoje, trokštančių „pasidalinti kompromatu“ vis daugės. O priežastis glūdi sistemoje, kuri jau nebegali tarnauti niekieno interesams ir privalo būti demontuota. Priešingu atveju, tada, kai jau galutinai sugrius, po griuvėsiais palaidos ir niekuo dėtus prašalaičius, ir patriotus, ir prezidentus.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
