Kovo pabaigoje popiežiui Pranciškui pasiūliau, kad dabar galėtų būti tinkamas metas kreiptis į anglakalbį pasaulį. Pandemija, smarkiai paveikusi Italiją ir Ispaniją, pasiekė Jungtinę Karalystę, JAV ir Australiją. Nieko nežadėdamas, jis paprašė atsiųsti keletą klausimų. Aš pasirinkau šešias temas, apie kiekvieną jų pateikiau po kelis klausimus, į kuriuos popiežius galėjo atsakyti, ar ne, kaip jam atrodė tinkama. Po savaitės man pranešė, kad jis, atsakydamas į klausimus, įrašė savo apmąstymus.
Pirmasis klausimas apie tai, kaip popiežius Pranciškus išgyvena pandemiją bei izoliaciją ir praktiškai, ir dvasine prasme tiek Šv. Mortos svečių namuose, tiek Vatikano administracijoje (kurijoje).
Kurija stengiasi toliau vykdyti savo darbus ir gyventi normalų gyvenimą, dirba pamainomis, kad nebūtų visi toje pačioje vietoje tuo pačiu metu. Viskas gerai apgalvota. Mes laikomės visų sveikatos specialistų nurodymų. Šv. Mortos svečių namuose valgome dviem pamainomis, o tai padeda sumažinti riziką. Visi dirba savo biuruose ar kambariuose ir naudojasi įvairiais įrenginiais. Visi dirba, nė vienas nešvaisto laiko.
Kaip aš tai išgyvenu dvasiškai? Daugiau meldžiuosi, nes jaučiu, kad turėčiau taip daryti. Ir galvoju apie žmones. Man kelia rūpestį žmonės. Mąstymas apie žmones mane daro šventesnį, geresnį, padeda negalvoti apie save. Žinoma, yra sričių, kur esu savanaudis. Antradienį buvo atėjęs mano nuodėmklausys, tai pasirūpinome šiuo reikalu.
Dabar galvoju apie savo atsakomybes ir kas po to. Kaip aš, kaip Romos vyskupas, kaip Bažnyčios galva, turėsiu pasitarnauti viskam pasibaigus? Jau dabar matome, kad situacijos padariniai bus tragiški ir skausmingi. Štai kodėl jau dabar turime apie tai galvoti. Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija tuo rūpinasi, su jais dažnai susitinku ir aš.
Mano pagrindinis rūpestis, bent jau tai, apie ką susimąstau melsdamasis, kaip palydėti ir būti arčiau Dievo žmonių. Todėl tiesiogiai transliuojamos ryto Mišios 7 val. (8 val. Lietuvos laiku), jas aukoju kiekvieną rytą. Nemažai žmonių prisijungia ir tai vertina. Todėl ir kalbu žmonėms, todėl kovo 27 d. Šv. Petro aikštėje buvo suteiktas žmonėms ypatingasis palaiminimas. Stipriname ir popiežiaus labdaros tarnybų veiklą, lankant ligonius, pasirūpinant alkstančiaisiais.
Dabar išgyvenu didelio netikrumo laiką. Tai yra išradimų ir kūrybiškumo metas.
Antrajame klausime užsiminiau apie XIX a. romaną, kuris patinka ir popiežiui Pranciškui, Alessandro Manzoni „I promessi sposi“ („Sužadėtiniai“). Romane pasakojama apie 1630-aisiais Milane vykusį marą. Knygoje daug personažų kunigų: bailus klebonas donas Abondijas, šventas kardinolas arkivyskupas Boromėjas, tėvai kapucinai, tarnaujantys savotiškoje lauko ligoninėje, kur sergantieji griežtai atskiriami nuo sveikųjų. Kaip Šventasis Tėvas mato Bažnyčios misiją COVID-19 viruso pandemijos metu šio romano šviesoje?
Iš tiesų kardinolas Federigas Boromėjas yra Milano maro didvyris. Ir vis dėlto viename skyriuje aprašoma, kaip jis vyksta pasveikinti vieno kaimo, bet, siekiant apsisaugoti, jo karietos langas yra uždarytas. Žmonėms tai nelabai patiko. Dievo žmonėms reikia, kad jų ganytojai būtų arti jų, o nepersistengtų saugodami save. Dievo žmonėms reikia, kad jų ganytojai aukotųsi kaip kapucinai, kurie buvo arti.
Krikščionių kūrybiškumas turi pasireikšti atveriant naujus horizontus, atveriant langus, atveriant transcendenciją Dievo ir žmonių atžvilgiu bei kuriant naujų buvimo namuose būdų. Išbūti namuose užsidarius nėra lengva. Prisimenu vieną eilutę iš poemos „Eneida“ apie pralaimėjimą: ten patariama ne pasiduoti, o pasisaugoti, kol ateis geresni laikai, nes tada prisiminimai apie praeitį mums padės. Pasirūpink savimi dėl ateities. Ir ateityje prisiminimai apie praėjusius įvykius išeis į gera.
Pasirūpink dabartimi dėl rytojaus. Visada kūrybiškai, su paprastu kūrybingumu, kurio dėka kas dieną galima išrasti kai ką naujo. Nesunku tai padaryti liekant namuose. Bet nebandykite bėgti, nesislėpkite pabėgdami nuo situacijos, šiuo metu tai jokios naudos neatneš.
Mano trečiasis klausimas susijęs su valdžios taikomomis krizės įveikimo priemonėmis. Nors karantinas rodo, kad kai kurios vyriausybės pasiruošusios paaukoti ekonominę gerovę pažeidžiamų žmonių labui, aš atkreipiau dėmesį, kad situacija taip pat atskleidė atskirties mastą, kuris iki šiol buvo laikomas normaliu ir priimtinu.
Tai tiesa. Nemažai vyriausybių ėmėsi pavyzdinių gyventojų apsaugos priemonių, remdamosios aiškiais prioritetais. Tačiau imame suprasti, patinka tai ar ne, visas mūsų mąstymas sukasi apie ekonomiką. Rodos, finansų pasaulyje yra normalu paaukoti žmones nuo pat jų atsiradimo iki jų mirties, įgyvendinti išmetimo kultūros politiką. Šiandien gana neįprasta gatvėje sutikti žmogų, turintį Dauno sindromą. Kai jie ultragarso ir kitais tyrimais aptinkami — juos išmeta. Tai legalios arba užslėptos eutanazijos, kai senoliams skiriami vaistai, bet tik iki tam tikros ribos, kultūra.
Kas ateina į galvą, tai popiežiaus Pauliaus VI enciklika Humanae vitae. Anuo metu daugiausia buvo diskutuojama apie kontraceptines priemones. Bet ko žmonės nesuvokė – tai enciklikos pranašiškos galios. Joje buvo jau numatytas neo-malthusianizmas, nors tada jis tik pradėjo sklisti po pasaulį. Paulius VI perspėjo apie neo-malthusianizmo bangą. Mes tai matome, kai žmonės skirstomi pagal jų naudingumą ar produktyvumą. Tai išmetimo kultūra.
Šiuo metu benamiai lieka benamiais. Buvo pasirodžiusi nuotrauka iš Las Vegaso, kur matėsi, kaip benamiai izoliuojami mašinų stovėjimo aikštelėje. O viešbučiai stovi ištuštėję. Tačiau benamiai negali apsigyventi viešbučiuose. Tai realiai atsiskleidžianti išmetimo kultūra.
Man buvo įdomu išgirsti, ar popiežius mato krizę ir žlugdantį ekonominį nuosmukį kaip galimybę ekologiniam atsivertimui, progą iš naujo peržvelgti savo prioritetus bei gyvenimo būdą. Paklausiau jo, ar gali būti, kad ateityje matysime tokią ekonomiką, kuri, kalbant jo paties žodžiais, bus „žmogiškesnė“ ir mažiau „likvidi“.
Yra toks ispaniškas posakis: „Dievas atleidžia visada, mes atleidžiame kartais, gamta niekada neatleidžia.“ Mes nereaguojame į dalines katastrofas. Kas dabar kalba apie gaisrus Australijoje ar prisimena, kad prieš 18 mėnesių laivas galėjo kirsti Šiaurės ašigalį, nes ledynai buvo ištirpę? Kas dabar kalba apie potvynius? Aš nežinau, ar galime tai vadinti gamtos kerštu, bet tai tikrai yra gamtos atsakas.
Mūsų atmintis yra selektyvi. Norėčiau apie tai šiek tiek daugiau pakalbėti. Mane nustebino išsilaipinimo Normandijoje septyniasdešimtmečio minėjimas, kuriame dalyvavo aukščiausio lygio kultūros ir politikos žmonės. Tai buvo didelė šventė. Tiesa, kad tai buvo diktatūros pabaigos pradžia, bet, atrodo, niekas nepriminė tame paplūdimyje likusių 10 000 jaunuolių.
Kai nuvykau į Redipugliją minėti Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio, pamačiau gražų paminklą ir ant akmens iškaltus vardus, bet tai ir viskas. Aš susigraudinau, prisiminęs Benedikto XV frazę inutile strage (liet. beprasmiškos žudynės). Tas pat atsitiko ir Visų šventųjų dieną Anzio kapinėse. Galvojau apie ten palaidotus Šiaurės Amerikos kareivius, kiekvienas jų turėjo šeimas ir bet kurio vietoje galėjau būti aš.
Kai šiuo metu Europoje pasigirsta populistinių pareiškimų ir tampame selektyvios politikos sprendimų liudininkais, visiškai nesunku prisiminti 1933 m. Hitlerio kalbas, kurios niekuo nesiskyrė nuo kai kurių kelių Europos politikų pasisakymų dabar.
Ir vėl prisimenu kitą Virgilijaus poemos eilutę: [forsan et haec olim] meminisse iuvabit („smagu kai kada bus tai prisiminti“). Mes turime atgaivinti savo atmintį, nes prisiminimai mums padės. Tai nėra pirmasis žmoniją ištikęs maras. Prieš tai buvusieji dabar jau tapo paprastomis legendomis. Turime prisiminti savo šaknis, savo tradicijas, kuriose apstu prisiminimų. Šv. Ignaco dvasinių pratybų pirmoje savaitėje, taip pat ketvirtoje „Mąstymų ieškant meilės“ savaitėje kalbama apie atmintį. Tai yra pokalbis per atsiminimus.
Ši krizė paliečia mus visus, tiek turtinguosius, tiek vargšus ir atidengia veidmainystę. Nerimą kelia tam tikrų politinių asmenybių, kalbančių apie krizę, apie bado pasaulyje problemą, tačiau tuo metu gaminančių ginklus, veidmainystė. Tai laikas, kai reikia perkeisti tokio pobūdžio funkcinę veidmainystę. Laikas siekti vientisumo. Arba mes gyvename pagal savo įsitikinimus, arba viską prarandame.
Klausiate manęs apie atsivertimą. Kiekviena krizė yra ir pavojus, ir galimybė. Galimybė įveikti pavojų. Aš manau, šiandien mums reikia sulėtinti gamybos ir vartojimo tempą (Laudato si’, 191) ir išmokti suprasti bei apmąstyti gamtos pasaulį. Turime vėl sukurti ryšį su tikrąja mus supančia aplinka. Tai yra galimybė atsiversti.
Taip, matau ankstyvių ne tokios likvidžios ir žmogiškesnės ekonomikos ženklų. Bet nepamirškime to, kai viskas praeis, nepraraskime tos patirties, negrįžkime ten, kur buvome. Tai metas žengti ryžtingą žingsnį, pereiti nuo gamtos išnaudojimo ir piktnaudžiavimo prie jos kontempliacijos. Esame praradę kontempliacijos plotmę, per šį laiką turime tai susigrąžinti.
Ir kalbant apie kontempliaciją, norėčiau šiek tiek prie jos sustoti. Šiuo metu mes galime pamatyti vargšų. Jėzus sako — vargšų visada turėsit. Ir tai yra tiesa. Jie yra tikrovė, nuo kurios nepabėgsime. Bet vargšai yra pasislėpę, nes skurdo gėdijamasi. Romoje visai neseniai per karantiną policininkas sako žmogui: „Jūs negalite būti gatvėje, eikite namo.“ Atsakymas buvo: „Aš neturiu namų, aš gyvenu gatvėje.“ Turime pamatyti tą gausybę žmonių, esančių paraštėse… Bet mes jų nematome, nes skurdas slepiasi. Jie ten, tik mes jų nematome, jie tapo kraštovaizdžio dalimi, daiktais.
Šv. Motina Teresė iš Kalkutos juos matė ir turėjo drąsos leistis į atsivertimo kelionę. „Matyti“ vargšus reiškia atkurti jų žmogiškumą. Jie nėra daiktai, nėra šiukšlės, jie yra žmonės. Neturėtume tenkintis tokia gerovės politika, kuri tinka išgelbėtiems gyvūnams. Labai dažnai su vargšais elgiamės kaip su išgelbėtais gyvūnais. Neužtenka dalinės gerovės politikos.
Aš išdrįsiu patarti. Turime eiti į pogrindį. Galvoju apie trumpą Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš pogrindžio“. Tos kalėjimo ligoninės darbuotojai buvo tokie sužeisti, kad su vargšais kaliniais elgėsi kaip su daiktais. Ir matydamas, kaip jie elgėsi su ką tik mirusiuoju, šalia gulėjęs kalinys tarė: „Gana! Jis taip pat turėjo motiną!“ Turime sau dažnai tai kartoti: vargšas taip pat turėjo motiną, kuri su meile jį augino. Mes nežinome, kas atsitiko jų gyvenime. Bet padeda, kai galvojame apie kažkada jam per motinos viltį suteiktą meilę. Mes iš vargšų atimame galią. Nesuteikiame jiems teisės svajoti apie savo motinas. Jie nežino, ką reiškia prieraišumas. Daugelis jų gyvybę palaiko narkotikais. Jų pamatymas gali mums padėti atrasti maldingumą, pietas, kreipiantį mus Dievo ir artimo link.
Nusileiskit į pogrindį ir iš hipervirtualaus, bekūnio pasaulio pereikite į kenčiantį kūnišką vargšų pasaulį. Turime leistis į tokią atsivertimo kelionę. Ir jei nepradėsime čia, nebus jokio atsivertimo.
Šiuo metu galvoju apie greta gyvenančius šventuosius. Jie yra didvyriai – gydytojai, savanoriai, seserys vienuolės, kunigai, parduotuvių darbuotojai – visi atlieka savo pareigas, kad visuomenė galėtų ir toliau funkcionuoti. Kiek gydytojų ir slaugytojų mirė! Kiek mirė seserų vienuolių! Visi jie tarnavo… Galvoju, ką pasakė siuvėjas, mano manymu, vienas sąžiningiausių knygos „Sužadėtiniai“ veikėjų. Jis sako: „Viešpats nepalieka savo stebuklų pusiau baigtų.“ Jei atkreipsime dėmesį į greta esančių šventųjų stebuklą, jei seksime jų pavyzdžiu, šis stebuklas pasibaigs gerai mums visiems. Dievas nepalieka nebaigtų dalykų. Mes taip darome.
Tai, ką dabar išgyvename yra metanoia (atsivertimo) metas, ir mes turime galimybę pradėti atsivertimo kelionę. Taigi, neapleiskime to ir judėkime į priekį.
Penktasis mano klausimas buvo susijęs su krizės padariniais Bažnyčiai ir poreikiu pergalvoti savo veiklos būdus. Ar jis mato jis šiuo laikotarpiu iškylančią labiau misionierišką, kūrybingesnę ir mažiau prisirišusią prie institucijų Bažnyčią? Ar matome naujo tipo „namų bažnyčią“?
Mažiau prisirišusią prie institucijų? Sakyčiau, mažiau priklausomą nuo tam tikro mąstymo būdo. Nes Bažnyčia yra institucija. Susiduriame su pagunda svajoti apie deinstitualizuotą Bažnyčią, gnostinę Bažnyčią be institucijų arba apie Bažnyčią, kuri pavaldi konkrečioms institucijoms, o tai būtų pelagianistinė Bažnyčia. Bažnyčią kuria Šventoji Dvasia, kuri nėra nei gnostinė, nei pelagianistinė. Šventoji Dvasia yra ta, kuri institucionalizuoja Bažnyčią per alternatyvas ir papildomumą, nes Šventoji Dvasia charizmomis išprovokuoja suirutę, bet tada iš tos suirutės sukuriama harmonija.
Laisva Bažnyčia nereiškia anarchijos Bažnyčioje, nes laisvė yra Dievo dovana. Institucinė Bažnyčia reiškia, kad Bažnyčią institualizavo Šventoji Dvasia.
Įtampa tarp suirutės ir harmonijos – tai yra Bažnyčia, kuri turi įveikti krizę. Mes turime išmokti gyventi Bažnyčioje, kuri nuolatos patiria įtampą tarp harmonijos ir Šventosios Dvasios išprovokuotos suirutės. Jei paklaustumėt, kokia knyga gali geriausiai padėti tai suprasti, atsakyčiau, jog tai – Apaštalų darbai. Čia matysite, kaip Šventoji Dvasia deinstitualizuoja tai, kas daugiau nenaudinga ir institualizuoja Bažnyčios ateitį. Tai yra Bažnyčia, kuri turi įveikti krizę.
Maždaug prieš savaitę man paskambino šiek tiek sugniuždytas italų vyskupas. Jis vaikščiojo po ligonines, norėdamas suteikti išrišimą sergantiesiems, būdamas ligoninės koridoriuose. Bet jis kalbėjo su kanonų teisės specialistais, kurie pasakė, kad taip negalima daryti, kad išrišimas gali būti suteikiamas tik tiesiogiai susitikus. Manęs jis paklausė: „Ką manote, tėve?“ Jam atsakiau: „Vyskupe, atlik savo kunigišką tarnystę.“ Ir vyskupas pasakė: „Grazie, ho capito“ („Ačiū, aš supratau“). Tik vėliau sužinojau, kad jis vaikščiojo visur ir suteikė išrišimą.
Tai yra Šventosios Dvasios laisvė krizės metu, o ne Bažnyčia, užsidariusi įstaigose. Tai nereiškia, kad kanonai nesvarbūs. Jie svarbūs, jie padeda, išnaudokime juos geram, jie tam ir skirti. Bet pats paskutinis kanonų paragrafas sako, kad visa kanonų teisė yra skirta sielų išganymui, ir būtent tai atveria mums duris, kad sunkiu metu galėtume išeiti ir nešti Dievo paguodą.
Klausėte apie „namų bažnyčią“. Su visais apribojimais turime elgtis kūrybingai. Mes galime pasiduoti depresinėms nuotaikoms, atsiriboti, pasitelkdami medijas, kurios leidžia pabėgti nuo tikrovės, arba galime būti kūrybingi. Būnant namuose mums reikia puoselėti apaštališką kūrybingumą. Kūrybingumą, kuris padeda atsikratyti daugybe nereikalingų dalykų, tačiau augina troškimą savo tikėjimą išreikšti bendruomenėje, būnant Dievo tauta. Taigi, užsidaryti, bet trokšti ir išlaikyti prisiminimus, kurie kurstys tą troškimą ir viltį – štai kas padės mums išgyventi izoliavimąsi.
Galiausiai paklausiau popiežiaus Pranciškaus, kokiu būdu mums reikėtų išgyventi šį neįprastą gavėnios ir Velykų laiką. Klausiau, gal jis turi ypatingą žinią senjorams, kurie šiuo metu turi riboti kontaktus, saviizoliacijoje atsidūrusiems jauniems žmonėms ir tiems, kurie dėl šios krizės patiria skurdą.
Kalbate apie izoliuotus senjorus: vienatvė ir nuotolis. Kiek yra senolių, kurių įprastu metu neaplanko vaikai! Prisimenu, kai Buenos Airėse lankydavau senelių namus, klausdavau jų: „O kaip jūsų šeima?“ Jie atsakydavo: „Gerai, gerai!“ Vėl klausdavau: „Ar jie lanko?“ Jie atsakydavo: „Taip, visada!“ Tada slaugytoja pasivesdavo į šalį ir pasakodavo, kad vaikai nesilankė jau šešis mėnesius. Vienatvė, apleistumas… nuotolis.
Ir vis dėlto senoliai ir toliau išlieka mūsų šaknimis. Ir jie turi kalbėti jauniems. Ši įtampa tarp jauno ir seno visada turi būti įveikiama susitikimu. Nes jauni žmonės yra pumpurai ir lapija, tačiau be šaknų jie negali duoti vaisių. Senoliai yra šaknys. Šiandien aš jiems pasakyčiau: „Aš žinau, kad jūs jaučiate arti mirtį ir jūs bijote, bet pažvelkite kitur, atminkite savo vaikus ir nepaliaukite svajoję. Štai ko iš jūsų prašo Dievas – svajokite“ (Joelio 3, 1).
Ką pasakyčiau jauniems žmonėms? Turėkite drąsos žiūrėti į priekį ir būkite pranašiški. Tegul senolių svajonės randa atgarsį jūsų pranašystėse (ten pat).
Tie, kuriuos nuskurdino krizė, yra šiandienos vargšai, jie prisijungė prie visų laikų skurstančiųjų, vyrų ir moterų, kurie vadinami „skurdžiais“. Jie viską prarado arba viską praras. Ką man reiškia skurdas Evangelijos šviesoje? Man tai reiškia būtinybę įžengti į skurstančiųjų pasaulį, suprasti, kad tas, kuris kažkada turėjo, dabar neturi. Iš žmonių aš prašau: priglauskite senolius ir jaunus, priglauskite istoriją, priglauskite skurstančiuosius.
Dabar prisimenu kitą Virgilijaus poemos eilutę, ji skamba „Eneidės“ antrosios giesmės pabaigoje, kai Enėjas po pralaimėjimo Trojoje prarado viską. Prieš jį buvo du keliai: likti ten apraudoti ir baigti gyvenimą arba sekti savo širdimi, kilti į kalnus ir palikti karą. Tai graži eilutė. Cessi, et sublato montem genitore petivi („Aš sutikau ir, tėvą paėmęs, patraukiau į kalnus“).
Štai, ką mes turime dabar, šiandien, daryti: pasiimti savo tradicijų šaknis ir kilti į kalnus.
Žurnalistas Austen Ivereigh, popiežiaus Pranciškaus biografas
