Taigi, pasaulinis idiotizmo su kliūtimis čempionatas tęsiasi.
Praėjusią savaitę nepaprastą sėkmę demonstravo pripažinta šios šakos favoritė Prancūzija. Pirmiausia prancūzų kiaulės absoliučia Senato balsų dauguma priėmė kerinčią rezoliuciją, kuri prasideda nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymo okupacijos pasmerkimo, o baigiasi raginimu atšaukti šiai agresorei sankcijas! Jei manote, kad kiaulės – tai plūdimasis, jūs klystate, nieko panašaus. Jei būčiau norėjęs prancūzus įžeisti, tai būčiau juos išvadinęs varlininkais. Nors abejoju, ar ir šį pavadinimą galima būtų laikyti įžeidžiančiu, turint galvoje, kad varlės – tai vienintelis priešininkas, su kuriuo ši išdidi ir narsi tauta dar yra pajėgi susidoroti savarankiškai. Na, o kalbant apie kiaules, tai čia jokia ne pravardė, o tiesioginis konstatavimas: troškimas kapituliuoti prieš patį bjauriausią šiuolaikinio pasaulio agresorių (ir raginimas visą Europos Sąjungą pasekti jų pavyzdžiu!), išsakytas šios rezoliucijos tekste, yra paskatintas ne ko kito, o prancūzų kiaulininkystės pramonės interesų. Kai Prancūzija klūpojo prieš nacistus (tuo metu – vokiečius), tai bent jau buvo paaiškinama pralaimėjimais ir nuostoliais kruviname kare. Šįkart – kiaulininkystės pramonės nuostoliais.
Taip, žinoma, sankcijas atšaukti siūloma „palaipsniui ir dalinai“ (tačiau ne tik ekonomines, bet ir „diplomatines ir politines“ – ir nė nebandykite ieškoti čia jokios logikos), siejant tai su pažanga pildant Minsko susitarimų sąlygas. Minsko susitarimai eilinį kartą buvo pavadinti „vieninteliu keliu į sureguliavimą“ (gal jau būtų laikas tarptautinei Minsko Susitarimų Liudytojų sektai oficialiai savo dogmą įteisinti kaip religiją). O, visų svarbiausia, visos šios sapalionės net nėra juridiškai įpareigojantis dokumentas, tad neturi jokios reikšmės. Vis dėlto, labai norėtųsi pažiūrėti į prancūziškus snuk..., atsiprašau, fizionomijas, jei 1942 metais JAV Kongresas būtų priėmęs rezoliuciją: JAV smerkia Vokietijos jėgos panaudojimą Prancūzijos teritorijoje ir Paryžiaus okupaciją, tačiau pabrėžia, kad Antrasis Kompjeno taikos susitarimas yra vienintelis kelias į konflikto sureguliavimą atskiruose šiaurės vakariniuose Prancūzijos rajonuose bei primena, kad veiksmai prieš Vokietiją atneštų nuostolių Amerikos kramtomosios gumos gamintojams...
Ką gi, jei kalnas su sankcijomis (o dar geriau – su ginklais) neina pas rusų pasaulį, tai rusų pasaulis ateina pas jus. O Prancūzija tuo įsitikinti galėjo jau po kelių dienų, kai Marselyje išsilaipino šimtų rusų banditų desantas. Pabrėšiu – tai nebuvo eiliniai mums gerai žinomi futbolo chuliganai, tad nekorektiška juos lyginti su tais pačiais anglais (kurių, beje, muštynėse dalyvavo kur kas mažiau). Tai (kaip pripažino ir Marselio prokuroras) buvo gerai parengti, specialiai kovai aprūpinti, vienoda uniforma vilkintys kovotojai (nuo kada Rusijos rinktinės simbolika yra juodi marškinėliai?). Paaiškinti, kas jie, galima tik taip – arba specialiųjų tarnybų darbuotojai „atostogose“, arba (kas yra daug įtikinamiau) kovotojai, priklausantys valdžios kuruojamoms nacistinėms-kriminalinėms grupuotėms, kurios pačioje Rusijoje išpuolius prieš režimo oponentus ir kritikus rengia jau praktiškai kasdien (birželio 10 dieną Sankt Peterburge buvo žiauriai sumuštas Jegoras Aleksejevas, birželio 11-ą – Denisas Samsonovas, o birželio 14 dieną Ulanovske – Aleksandras Braginas).
Į Marselį jie pateko aplinkiniu keliu per kitas Šengeno erdvės šalis (Rusija, beje, – vienintelė šalis, faktiškai nepristačiusi Prancūzijai savo žinomų chuliganų stop sąrašo; formaliai toks sąrašas buvo, tačiau, lyginant su kitomis šalimis, jis buvo juokingai trumpas. Nepaisant to, tiesioginiu reisu vykti kovotojai pabijojo.) Apskritai, nėra jokių abejonių, kad jie vyko ne sirgti už savo šalies komandą, o mušti, siaubti, gal net žudyti (mažiausiai vienas jų priešininkas buvo sužeistas peiliu, dar keli yra ligoninėje, sunkios būklės).
Na, o galutinį tašką ant „i“ uždeda visuomenės reakcija į chuliganų veiksmus – jei britams už saviškius buvo gėda, tai rusai masiškai džiūgavo. Ir ne tik eiliniai debilai internete, o ir tie, kam pagal einamas pareigas džiūgauti visai nepritinka (juo labiau, kai gresia tikimybė, jog rusų dopingo čempionai gali būti neįleisti į Olimpiadą). Jie – tokie kaip sporto ministras Vitalijus Mutko – išplėtę akis aiškino, kad jokių muštynių apskritai nebuvo! Na, praktiškai taip pat, kaip rusų karių nėra Ukrainoje. (Beje, ir keli ukrainiečių sirgaliai nukentėjo nuo neva „vokiečių“, kurie – koks siurprizas! – paaiškėjo esą Vokietijoje gyvenantys rusai. Pati šlykščiausia ir nepakenčiamiausia „vatnikų“ rūšis – tai Vakaruose gyvenantys „vatnikai“. Štai tokius reikėtų kaip minimum deportuoti į mylimą tėvynę per 24 valandas. Jei kas iš JAV gyvenančių Putino ir „rusų pasaulio“ gerbėjų nežino kelio iki oro uosto, mielai parodysiu. Už nedidelį mokestį galiu net apiforminti jiems bilietus į vieną pusę.)
Tad ką šioje situacijoje padarė Prancūzija? Nie-ko. Nė vienas iš rusų banditų neareštuotas. Vos porą jų deportuos ir laikinai (!) atims Šengeno zonos vizas. Štai ir visa prancūziška reakcija į suplanuotas skerdynes su daugybe nukentėjusiųjų. Kita vertus, ko daugiau galima tikėtis iš šalies, kurioje 90 tūkstančių policininkų kelias dienas pralaiminėjo karą prieš tris islamistų nusikaltėlius, kur po 11 mėnesių karas su terorizmu pasikartojo tik daug didesniais mastais, jau nekalbant apie tai, kad visais atvejais apie teroristinius išpuolius buvo žinota iš anksto?!
O dabar grįžkim prie mūsiškių avinų – vėlgi, tai sakau praktiškai tiesiogine prasme. Tą patį sakiau po Breiviko išpuolio, po teroristinių atakų Paryžiuje, tą patį pakartosiu ir dabar: jei aukų yra daugiau nei 10 kartų daugiau nei žudikų, ir aukos nėra supančiotos, jų nenuodija dujomis, nesprogdina ar nenaikina kokiu nors kitu būdu, kuriam neįmanoma pasipriešinti, o tiesiog šaudo į juos (ar žudo šaltaisiais ginklais), o šie kvailai leidžia save žudyti – tai jie nėra žmonės, jie yra avinų banda, ir net nesistengsiu parinkti labiau politiškai korektiško pavadinimo jiems.
Atrodytų, kad po tokių įvykių peršasi išvada: štai, kas nutinka, kai žmonės neturi nei ginklų, nei atitinkamo mentaliteto, kad apsigintų, o pilnai atiduoda savo likimą į „profesionalų“ – apsaugininkų, praleidusių žudiką ir policijos, šturmuoti pasiryžusios tik po trijų valandų! – rankas.
Šaulys prieš neginkluotą auką persvarą turi tik tada, kai tarp jų yra didelis atstumas. Šaulys, ant kurio iš visų pusių puola minia, suspės nušauti kokius 3-4. Su dešimčia žmonių jam jau nesusitvarkyti, ypač nedidelėje patalpoje, kur jam nėra vietos manevruoti, ir ypač tada, jei į jį imti mėtyti butelius ir baldus. Gėjų klube Orlande vienam žudikui teko ne dešimt ir ne šimtas, o 320 žmonių. Trys šimtai dvidešimt!
Mateenas buvo ginkluotas pusiau automatiniu graižtviniu šautuvu Sig Sauer MCX (civilinė М-16 atmaina), kurio dėtuvėje – 30 5.56 mm šovinių – ir pistoletu Glock 17 (15 9 mm šovinių). Net jei kiekviena jo kulka butų kliudžiusi po žmogų (kas chaotiškai šaudant patalpoje yra neįmanoma), aukų ir sužeistųjų bendras skaičius nebūtų galėjęs viršyti 45. Tuomet jam būtų pasibaigusios kulkos, jam reikėtų iš naujo užtaisyti ginklus ir tada jam būtų atėjęs galas. Realybėje jo kulkos kliudė 102 žmones (49 nužudyti, 53 sužeisti) – ką ten kalbėti apie ginklų užtaisymą iš naujo, jei jis tarp šaudymų dar spėjo išeiti į gatvę, sugrįžti ir net pakalbėti telefonu su policininkais!
Ar žinote, ką daro bitės, kai į jų avilį įskrenda širšė? Širšė lengvai gali nužudyti bites po vieną, tačiau kai jos visos ją užpuola iš visų pusių, širšė paprasčiausiai žūva nuo perkaitimo. Tad trys šimtai žmonių, leidžiantys save žudyti vienam užpuolikui, yra kvailesni net tik kad už avinus, bet ir už vabzdžius.
Atrodytų, kad po tokių įvykių peršasi išvada: štai, kas nutinka, kai žmonės neturi nei ginklų, nei atitinkamo mentaliteto, kad apsigintų, o pilnai atiduoda savo likimą į „profesionalų“ – apsaugininkų, praleidusių žudiką ir policijos, šturmuoti pasiryžusios tik po trijų valandų! – rankas. Tačiau ką mes girdime vietoj to? „Siaubas, seniai reikėjo uždrausti ginklų pardavimą!“ Štai Prancūzijoje griežti ginklų kontrolės įsakymai, automatai uždrausti – ir ką, tai padėjo?
Lygiai tą pačią strategiją matome ir tarptautiniuose reikaluose – neduoti Ukrainai ginklo savigynai, vesti ilgas ir beprasmiškas derybas su žudikais ir net atšaukti jiems skirtas sankcijas... O Interpolas atsisakė ieškoti „Motorolos“ – karo nusikaltėlio, žudžiusio ukrainiečius belaisvius: juk jis yra „persekiojamas dėl politinių motyvų“.
Čia jau net ne Palata nr. 6 – čia jau Planeta nr. 6
Jurijus Nesterenka
