Kažkada buvo tokie laikai, kai būti respublikonu (ar demokratu) gubernatoriumi buvo puiku. Gubernatoriai tapdavo prezidentais. Taip, tai tiesa: net 42 procentai visų Amerikos prezidentų prieš tai yra buvę valstijų gubernatoriai. Tačiau laikai pasikeitė. Šiandien būti gubernatoriumi nėra tiesus kelias į Baltuosius rūmus, o greičiau nemenka kliūtis tenai patekti.

Štai du pirmieji respublikonų kandidatai, pasitraukę iš kovos pirminiuose prezidento rinkimuose, yra sėkmingi gubernatoriai. Pirmasis ginklus dar pirmąją rugsėjo savaitę sudėjo Rickas Perry, iškilus ir garsus buvęs Teksaso gubernatorius. Dabar apie savo kampanijos pabaigą paskelbė ir Viskonsino gubernatorius Scottas Walkeris – tas, kuris kovojo su profesinėmis sąjungomis jų pačių teritorijoje ir laimėjo. Daugeliui rinkiminėje kovoje dar likusių gubernatorių ir buvusių gubernatorių – Jebui Bushui, Bobby Jindalui, Chrisui Christie, George’ui Pataki – sekasi nekaip ir nuolat kyla pačių įvairiausių sunkumų. Tuo tarpu viso kandidatų būrio priešakyje atsidūrė milijardierius-šoumenas su buvusia technologijų kompanijos vadove ir buvusiu neurochirurgu.

O juk Walkeris turėjo būti respublikonų partijos išsigelbėjimas – žmogus, galėjęs suvienyti respublikonų partijos lyderius, „arbatėlininkus“ ir evangelikus. Žmogus, įkūnijęs amerikietišką svajonę, nuo nulio susikūręs puikų gyvenimą. Jis atrodė kaip reta tikras ir autentiškas. Ir tada jam nepavyko.

Tiek Perry, tiek Walkeriui trūko patirties nacionaliniu mastu, tokios, kokios senatoriai (ir įžymybės, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas) turi su kaupu. Walkeris akivaizdžiai buvo nepasirengęs tokiam dėmesiui ir transliacijoms populiariausiu laiku. Tiesą sakant, jis priminė tą patį Ricką Perry 2012-aisiais: suklupo ties klausimais apie užsienio politiką ir pradingo nuo debatų scenos.

Tam tikra prasme neįmanoma tikėtis, kad toks kaip Walkeris staiga taptų užsienio politikos, monetarinės politikos ir kitų nacionalinės ir tarptautinės reikšmės klausimų specialistu. Atotrūkis yra akivaizdus ir jį įveikti nėra lengva. Mes kalbame apie vyruką, kuris iš apygardos inspektoriaus iš karto tapo žmogumi, laimėjusiu tris valstijos rinkimus per ketverius metus. Tarp šių pergalių jis dar spėjo išplėsti milžinišką istorinę pergalę mūšyje su profesinėmis sąjungomis. Sėkmės atrandant laiko „kalti“ užsienio politikos faktus ir vingrybes.

Šį aspektą Walkeriui galima atleisti. Tačiau neatleistina yra tai, kaip akivaizdžiai jis ir jo komanda nusprendė, kad „privaloma“ laimėti Ajovoje, aiškiai tai parodė ir puolė pataikauti populistinei dešinei, kuri tariamai sudaro Ajovos rinkėjų bazę. Viskas prasidėjo tada, kai Walkeris atleido strategę Liz Mair už tai, kad ši pasakė nepalankių pastabų apie šią valstiją, tačiau akivaizdžiausiai tai pasimatė tada, kai jis pradėjo deklaruoti savo radikalią (jam visai nebūdingą) poziciją pačiais skausmingiausiais politinei dešinei klausimais – imigracijos, homoseksualų santuokos, abortų ir panašiai.

Jis ne tik visiškai pakeitė savo poziciją imigracijos klausimu, bet priėjo iki to, kad ėmė tikinti, jog nesiskaito, kad pozicija yra pakeista, jei ankstesnės savo nuomonės jis nebuvo išreiškęs balsavimu. Tuomet jis paskelbė sieksiąs Konstitucinės pataisos, leidžiančios atskiroms valstijoms drausti gėjų santuokas, o tada pasistengė, kad būtų viešai žinoma, jog jo žmona tam nepritaria. Jis pradėjo atrodyti kaip prisitaikėlis, pasirengęs pasakyti ir padaryti viską, kad tik būtų išrinktas.

O tada, išdavęs visus, kas nepriklauso dešiniųjų populistų būriui, t.y. nuosaikiuosius pagrindinės linijos respublikonus, centro-dešiniosios nuomonės lyderius ir daugelį kitų, ir susikūręs radikalaus dešiniojo etiketę, jis buvo visiškai sutriuškintas Donaldo Trumpo (ir Beno Carsono, ir Carly Fiorinos, ir Tedo Cruzo). Tačiau labiausiai Donaldo Trumpo. Debatų metu Walkeris pasirodė kaip tikras ištižėlis. Jis neturėjo nė trupučio charizmos. Jis neatrodė kaip prezidentas. Jis net neatrodė kaip politikos chuliganas, kurį puikiai įkūnija Trumpas. Jis atrodė kaip vaikis, iš kurio minėtas chuliganas lengvai atima priešpiečių pinigus.

Jo strategija ne tik kad nepasiteisino, bet pavirto tikru fiasko. Walkeris visas pajėgas metė į Ajovą ir iš pirmosios vietos šios valstijos nuomonių reitinguose nukrito į dešimtąją. Jo kampanijos finansiniai rėmėjai supanikavo. Tad ar reikia stebėtis, kad jam neliko jokio kito kelio, tik pasitraukti iš kovos?