Donaldui Trumpui patinka vaizduoti gerą tėvą – savo kampanijos metu jis nuolat ant pakylos stato mylimą dukterį Ivanką ir kitus savo vaikus. Jei jis pasirodytų esąs bent perpus toks geras prezidentas, koks neva yra tėvas, Trumpo veidas tikriausiai būtų iškaltas ant Rašmoro kalno.
Tačiau Trumpas yra tik vienas iš ilgos eilės vyrų, bandančių pasirodyti ir puikiais Baltųjų rūmų vadovais, ir šeimos galvomis. Visi 43 Amerikos prezidentai buvo tėvai, nors, penkiais atvejais, įskaitant George‘o Washingtono, jų vaikai buvo ne biologiniai. Artėjant Tėvo dienai, apžvelkime tėvystės ir prezidentavimo sąsają, kurią praėjusią savaitę išleistoje knygoje „Pirmieji tėčiai“ nagrinėja žurnalistas ir istorikas Joshua Kendallas. Pasak jo, šeimos ryšiai yra geras būdas suvokti prezidentų vidinį pasaulį ir kai kuriuos jų sprendimus.
„Manau, Obama yra vienintelis prezidentas, pats keitęs sauskelnes“, - sako Kendallas. Trumpas jau seniai yra išreiškęs savo nuomonę, jog sauskelnių keitimas yra „moterų darbas“.
Tačiau, pasak autoriaus, geras prezidentas nebūtinai yra ir geras tėvas. Pavyzdžiui, Thomas Jeffersonas, žymiausias Amerikos laisvės šauklys, „savo dukteris kontroliavo kaip tikras tironas“, Herbertas Hooveris retai kada leisdavo laiką su šeima, o Franklinas Rooseveltas buvo toks didelis darboholikas, kad jo sūnūs turėdavo iš anksto užsirezervuoti laiką norėdami su juo pasimatyti („Šaliai jis buvo tėviška figūra, bet savo paties vaikams jis buvo tikra priešingybė“, savo knygoje rašo Kendallas). Lyndonas Johnsonas, kartą pasakęs, kad apie politiką galvoja „tik“ 18 valandų per dieną, kur kas mažiau dėmesio skirdavo savo dukterims Lyndai ir Luci. Lynda netgi skaitydavo jam naujausius Kongreso posėdžių įrašus, kad tėvas ją pastebėtų. Richardas Nixonas, neretai miegodavęs savo kabinete, taip pat praktiškai nerasdavo laiko savo dukterims. O konservatorių dievintas šeimos vertybių čempionas Ronaldas Reaganas savo vaikams taip pat nerodė didelės šilumos. Ir tai tik vanduo – „autoritariškasis prezidentas ir lygiai toks pat tėvas“ Johnas Adamsas savo vaikams kalė į galvą, kad jie arba turės taip pat tapti prezidentais, arba bus amžini nevykėliai. Johnui Quincy Adamsui tai pavyko, bet du kiti jo broliai mirtinai nusigėrė.
Naujoji politikų karta keičiasi – Obama tiesiog dievina savo dukteris Malią ir Sashą ir visada stengiasi laiku sugrįžti vakarienei. Žinoma, ir kai kurie senesnių kartų prezidentai itin brangino savo šeimas. Pavyzdžiui, Theodore‘as Rooseveltas dievindavo gaudynes su savo vaikais, o kai Williamas Howardas Taftas svarstė, ar jam kandidatuoti į Aukščiausiojo teismo teisėjo, ar į prezidento pareigas, jis pasirinko pastarąjį variantą, nes manė, kad tai bus naudingiau jo sūnums. Tuo tarpu Abrahamo Lincolno vienuolikmečio sūnaus Willie mirtis 1862-aisiais, kaip manoma, sustiprino jo ryžtą kovoti pilietiniame kare, o kai 1924 m. nuo kraujo užkrėtimo mirė Calvino Coolidge‘o paauglys sūnus, prezidentas dar ilgą laiką negalėjo atsigauti (pasak Kendallo, „jo depresija galėjo įžiebti Didžiąją depresiją“). Na, o vos pernai, Joe Bideno sūnaus Beau mirtis nuo smegenų auglio lėmė viceprezidento sprendimą nekandidatuoti 2016 m. prezidento rinkimuose.
Žinoma, vaikų auginimas prezidentams atnešė ne vien nelaimes - pasak Kendallo, jaunos prezidento Woodrow Wilsono dukterys (Margaret, Jessie ir Eleanor) paskatino jį palaikyti sufražisčių judėjimą, o Anna Roosevelt galimai išgelbėjo savo tėvo Franklino Delano Roosevelto gyvybę 1944-aisiais, kai įtikino jį pasitikrinti sveikatą, o jis savo ruožtu sumažino rūkalų ir alkoholio kiekį ir dar spėjo sudalyvauti Jaltos konferencijoje.
Tiesa, Jimmy Carterio kalba apie savo paauglę dukterį greičiausiai lėmė jo pralaimėjimą Reaganui 1980-ųjų rinkimuose. Per televiziją transliuotuose debatuose jis pasakė kalbėsiantis apie branduolinius ginklus, nes, jo dukters nuomone, tai yra pati svarbiausia problema. Respublikonai džiūgavo – tik pamanykite, Carteris patarimų prašo iš savo trylikametės dukters!
Kendallas savo knygoje taip pat atskleidžia, kad kartais vaikų neturėjimas prezidentui gali pasitarnauti – pavyzdžiui, Washingtonas nuo monarchijos gniaužtų ištrūkusiai Amerikai vadovauti buvo išrinktas iš dalies ir dėl to, kad neturėjo biologinių vaikų, kurie galėtų tikėtis „sosto“ paveldėjimo.
