Tai yra tik keli klausimai, kuriuos dabar svarsto Šveicarija po to, kai 25-erių mergina neišlaikė savo sudėtingumu pagarsėjusio Šveicarijos pilietybės testo, mat neatitiko jo reikalavimų – nepaisant to, kad ji visą savo gyvenimą nugyveno šioje šalyje, puikiai šneka vietiniu dialektu, bei gavo maksimalius balus iš rašytinio pilietybės egzamino.
Funda Yilmaz, kuri gimė Šveicarijoje iš Turkijos kilusių tėvų šeimoje, bei dirba braižytoja Arau mieste, pateikė prašymą gauti pilietybę, kuomet jos šveicaras sužadėtinis pasiūlė jai aktyviau įsitraukti į referendumus, kurie yra svarbi šalies, sudarytos iš tiesioginės ir netiesioginės demokratijos, dalis, ir kuriuose balsuoti gali tik piliečiai.
„Aš čia gimiau. Nežinau jokio kito gyvenimo, – sakė ji iš šešių egzaminuotojų sudarytai komisijai per interviu, kuris sekė po rašytinio testo. – Taip pat neturiu jokių planų iš čia emigruoti.“
Tačiau po dviejų interviu raundų ir daugiau nei 100 klausimų, vietos valdininkų komisija iš Bukso municipaliteto atmetė Yilmaz prašymą, argumentuodama tuo, kad ji „gyvena savo mažame pasaulyje ir nerodo jokio noro įsitraukti į dialogą su Šveicarija ir jos populiacija“. Tokio verdikto teisingumu daugelis suabejojo po to, kai savaitraštis „Schweizer Illustrierte“ paviešino jos interviu transkripciją, iš kuriuos paaiškėjo, kad egzaminuotojai taip pat sukritikavo Yilmaz dėl pademonstruotų „spragų“ jos žiniose apie municipalinę rūšiavimo sistemą ir dėl to, kad ji negalėjo įvardinti jokių vietinių parduotuvių be tokių populiarių prekybos centrų kaip „Aldi“.
Komisija taip pat liko nepatenkinta jos nesusipažinimu su „tradicinėmis šveicarų sporto šakomis“, tokiomis kaip daugiausiai šveicarų fermerių praktikuojamas hornusenas, riedulio ir beisbolo hibridas, arba švingenas, šveicariškos liaudies imtynės. Savo ruožtu, Yilmaz kaip tipinį šveicarų sportą įvardijo slidinėjimą. „Būtų galima labai ilgai diskutuoti apie tai, kas yra tipiška ir tradiciška“, - rašo ji savo apeliacijoje dėl pilietybės prašymo atmetimo.
Egzaminuotojų paklausta apie savo požiūrį į Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną, Yilmaz atsakė: „Jis darosi vis didesnis diktatorius.“ Savo apeliacijoje ji taip pat rašo: „Manęs buvo paklausta, ar mano tėvams buvo sunku priimti mano partnerį, kuris nėra turkas. Mano šeima yra atvira, be to, aš nesu praktikuojanti musulmonė. Aš niekada gyvenime nesu buvusi mečetėje, bet kelis kartus lankiausi bažnyčioje.“
Tarp kitų vertintojų komisijos jau užduotų klausimų buvo šie: „Ar jums patinka kopinėti kalnuose?“, „ar verčiau apsilankytumėte Ženevoje, ar regione aplink Ženevos ežerą?“ bei „kokiu sportu užsiimate?“.
Po to, kai buvo paviešintas šis atvejis, visuomenėje pasigirdo naujų raginimų reformuoti užsieniečių natūralizacijos procesą, kurį atlieka municipalinės komisijos, sudarytos iš vietos gyventojų, o ne kuri nors viena centralizuota vyriausybinė agentūra. „Oficialaus proceso šališkumas retai kada yra matomas taip aiškiai, kaip dabar“, - rašo Šveicarijos laikraštis „Tagesanzeiger“.
Vasario mėnesį Šveicarijos gyventojai jau balsavo už tai, kad trečios kartos imigrantams būtų lengviau tapti piliečiais, atmetant dešiniojo krašto politikų kritiką, jog tokie pokyčiai kelia pavojų saugumui. Iki šiol vienintelis greitas kelias į pilietybę užsieniečiams buvo ilgiau nei šešerius metus su Šveicarijos piliečiu trunkanti santuoka, net jeigu jie niekada negyveno šioje šalyje.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais vienas po kito paviešinti Šveicarijos natūralizacijos proceso šališkumo atvejai ir vėl pritraukė visuomenės dėmesį. Pavyzdžiui, šių metų sausį vienos olandės pilietybės prašymas buvo atmestas antrą kartą dėl to, kad vietos gyventojai nepritarė jos kampanijai uždrausti tradicinius ant karvių kaklų kabinamus varpelius, kurie, pasak moters, kenkia galvijų sveikatai, o 2016 m. gegužę ilgus metus Šveicarijoje gyvenanti šeima iš Kosovo paviešino, kad jų pilietybės prašymas buvo atmestas iš dalies dėl to, kad jie viešumoje vilkėdavo sportines kelnes.
