Persekiojimas daugumai evangelikų turi tam tikro žavesio. Biblijoje šv. Paulius krikščionims žada, kad jie kentės už Kristų, jei Jį myli (Antrasis laiškas Timotiejui 3:12). Tačiau ypatingai šiandieninėje Amerikoje tampa neaišku, kokį pavidalą įgaus minėtoji kančia. Evangelinėse bendruomenėse yra populiarūs politinio, kultūrinio ir teologinio persekiojimo ar priespaudos naratyvai, tačiau jie paprastai yra tiek perdėti ir dažniausiai netikslūs, kad patenka į grožinės literatūros sferą. Tai yra problematiškas klausimas, mat jei krikščionys nori turėti įtikinamą ir nuo persekiojimo apsaugantį balsą šiandienos pliuralistinėje visuomenėje, mums reikia aiškiai gebėti atskirti, kada esame tikros priespaudos aukos, o kada ši viktimizacija tėra išgalvota.
Yra keletas suprantamų šio hiperbolizuoto persekiojimo jausmo priežasčių. Pasaulio mastu krikščionys susiduria su milžiniška diskriminacija. Šiaurės Korėjoje ir daugumoje musulmonų valdomų valstybių krikščionims už savo išpažįstamą tikėjimą gresia įkalinimas ir net mirtis. Iš Mosulo Irake buvo ištremta krikščionių bendruomenė, o daug krikščionių yra iki šiol persekiojami džihadistų grupuotės ISIS. Krikščionys, turintys globalią savo tikėjimo perspektyvą, teisėtai priskiria save žmonių grupėms, vis dar persekiojamoms XXI amžiuje.
Jungtinėse Valstijose evangelinės vertybės dažnai susikerta su visuomeninėmis ir kultūrinėmis nuostatomis. Mes jau rašėme apie tai, kad tai ypač pastebima pastaruoju metu verdant diskusijoms dėl kompensuojamų kontraceptikų, teisės į abortą ir tos pačios lyties asmenų santuokų. Kai kurie krikščionys prognozuoja, kad ateityje dėl šių neatitikimų bus dar daugiau religinių suvaržymų. Šis nerimas nėra visiškai be pagrindo, tačiau kartais, laukiant tokių suvaržymų ateityje, galima pradėti klaidingai įsivaizduoti, kad jie jau yra vykdomi dabar.
Tokiame suvokime didžiulį vaidmenį suvaidino krikščioniška subkultūra. „Jesus Freak“ judėjimo, prasidėjusio praėjusios amžiaus 10 dešimtmetyje, pradininke buvo muzikos grupė DC Talk. Šis judėjimas kankinystę pavertė išskirtinumo ženklu, rodančiu, kad asmuo yra „tikras“ krikščionis. Jaunimo grupės skatino paauglius skaityti krikščionių kankinių liudijimus ir svarstyti, kaip jie patys galėtų tapti „atstumtaisiais dėl Jėzaus“. Būti atstumtuoju ir nevykėliu pasaulio akyse Jėzaus vardan buvo laikoma šaunumo ženklu. Tačiau, greičiausiai netyčia, akcentas čia buvo padėtas ant buvimo „atstumtuoju“, o ne Kristaus mokymo sekimu.
Panašų persekiojimo naratyvą sutinkame ir nepaprastai populiarioje „Left Behind“ knygų serijoje, leistoje 1995-2007 metais: epiniuose romanuose, pasakojančiuose apie biblinę pasaulio pabaigą per tam tikrų krikščioniškųjų tradicijų prizmę – Bažnyčios persekiojimas Antikristo rankose ir galutinis jos triumfas, kai blogis yra nugalimas, o Antrojo Kristaus atėjimo metu tikintieji paimami į dangų. Kaip ir „Jesus Freak“ judėjimas, šios knygos šlovina persekiojimą – tokį, kurį krikščionys kitose pasaulio vietose labai gerai žino ir ilgus metus patiria, ir kurio Jungtinėse Valstijose nėra nė kvapo.
Net ir per pastaruosius metus buvo išleisti du filmai, vaizduojantys drąsius krikščionis, besipriešinančius priešiškam, žiauriam ir supuvusiam pasauliui. „God‘s Not Dead“ pasakoja istoriją apie krikščionį koledžo studentą, kuris yra verčiamas pasirašyti prie teiginio, jog Dievas yra miręs arba mesti iššūkį savo arogantiškam ateistui filosofijos profesoriui debatuose. Jis nusprendžia neišduoti savo įsitikinimų ir tris paskaitas diskutuoja su profesoriumi, galiausiai priversdamas pastarąjį pripažinti, jog jis Dievo nekenčia dėl motinos mirties. Tada visi studentai atsistoja, pareiškia, kad „Dievas nemirė“, priversdami ateistą profesorių palikti auditoriją. Juosta uždirbo $62 milijonus.
Dar akivaizdesnis yra neseniai išleistas filmas „Persecution“, pasakojantis apie pastorių, kuris vyriausybės įsakymu yra neteisingai apkaltintas žmogžudyste už tai, kad siekia sutrukdyti priimti įstatymo pataisą, ribojančią religijos laisvę.
Krikščionių Bažnyčia turi ilgą pasakojimų apie kankinius ir tikinčiųjų persekiojimo tradiciją. Pasakojimuose apie šventuosius centrine ašimi tampa jų kentėjimai Kristaus vardan. Šių istorijų tikslas – įkvėpti ir stiprinti tikinčiuosius, ypač tuos, kuriems vėliau gyvenime teks susidurti su persekiojimu. Tačiau šie pasakojimai niekada nebuvo laikomi siekiamybe ar svajone. Štai čia ir yra pagrindinė daugumos persekiojimo naratyvų krikščioniškoje tradicijoje problema: kančia tampa fetišu.
Šie naratyvai yra patrauklūs pakankamai plačiam žmonių ratui. Ne vienas ir ne du svarbūs konservatyvieji politikos ekspertai savo karjerą pastatė ant reportažų apie kruopščiai atrinktus tariamo krikščionių persekiojimo šalyje atvejus. Kone pats žymiausias pavyzdys – „karas prieš Kalėdas“, kurio pagrindas yra teiginys, kad mažmenininkų rinkodaros sprendimai supasaulietino šią šventę. Tokiomis sensacingomis tariamo krikščionybės diskriminavimo istorijomis ypač garsėja Fox News.
Pavyzdžiui, populiarus šio kanalo komentatorius Toddas Starnesas išspausdino straipsnį „God Less America“, su tikslu atskleisti „išpuolius prieš tradicines vertybes“. Starnesas savo karjerą sukūrė pranešinėdamas beveik išskirtinai apie tariamus krikščionių ir konservatorių persekiojimus. Tačiau jo darbai pateikia mums iškreiptą religinės laisvės JAV vaizdą, mat autorius nevengia hiperbolizuoti vienų faktų ar praleisti jam nepalankius kitus – apie šią žurnalisto nuodėmę buvo išspausdintas vedamasis krikščioniškame leidinyje „Christ&Pop Culture“. Savo karjeros pradžioje Starnesas buvo atleistas iš „Baptist Press“ už „faktines ir kontekstines klaidas“. Nepaisant viso to, jis iki šiol išlieka ypatingai įtakinga figūra, nes jis mums labai dažnai pateikia būtent tai, ką mes norime girdėti – gal mes esame dvasiškai nepalaužiami engiamieji.
Dėl šios iškreiptos perspektyvos kaltos yra ir įvairios naujienų organizacijos bei krikščionių grupės. Štai, kad ir naujausia istoriją, kurią mums papasakojo CitizenLink – labai įtakinga, socialiai konservatyvi visuomeninė grupė ir dvasinis centras. Jie išplatino istoriją apie tai, kaip nedidelė Teksaso bažnyčia gyvenamajame rajone įsigijo seno bendruomenės centro pastatą ir pavertė jį bažnyčia ir mokykla, taip pažeisdama teritorijų planavimo nuostatas. Po nesėkmingų bandymų tas nuostatas pakeisti, bažnyčia padavė miestą į teismą už religinę diskriminaciją - buvo leista šioje vietoje statyti bendruomenės centrą ir įkurti skaučių būrelį, tačiau ne bažnyčią, teigė jie. CitizenLink šią bylą pristatė kaip kovą su „religine diskriminacija“. Tačiau miesto tarybos posėdžio protokolas atskleidė, kad gyventojai teritorijos perplanavimui bažnyčios ir mokyklos labui priešinosi dėl to, kad nerimavo dėl padidėsiančio transporto srauto savo ramiame rajone.
Neįsigilinę į CitizenLink, kuris yra įtakingiausios JAV evangelinės organizacijos viešosios politikos atšaka, pasakojimą, skaitytojai tikrai būtų patikėję, kad šis Teksaso miestelis sąmoningai yra nusiteikęs prieš krikščionis ir juos persekioja. Jei tūlas krikščionis taip pateiktas istorijas skaito kasdien, natūralu, kad ilgainiui jis pasijaučia persekiojamuoju savo paties šalyje.
Visi šie kultūriniai faktai yra įrėminti giliai teologinės persekiojimo sąvokos. Tradiciškai krikščionys kančią Kristaus vardan suvokė labai plačiai: nuo tikros kankinystės iki lengvos netikinčiųjų pajuokos. Už to slypi ir esminė tikėjimo dalis, kuris skelbia, kad kiekvienas krikščionis pasaulyje bus persekiojamas: tikrieji tikintieji praras darbus, bus tremiami, su jais bus žiauriai elgiamasi.
Reikalas tas, kad didžiąją JAV istorijos dalį krikščionys nebuvo persekiojami – bent jau lyginant su ankstyvaisiais krikščionimis ar krikščionimis šiandieniniame Irake. Taigi, Amerikos krikščionims reikia išsiaiškinti, ką gi reiškia perspėjimas Biblijoje apie gręsiantį persekiojimą. Didelei daliai tikinčiųjų viešo ir dramatiško persekiojimo trūkumas byloja, kad jų tikėjimas nėra pakankamai gilus: jei juos persekiotų, jie būtų tikri, kad bus išganyti. Tai skatina jus interpretuoti asmenines patirtis ir naujienų pranešimus kaip priespaudos, patvirtinančios šio asmens atsidavimą Kristui, apraiškas. Čia kyla pavojus, kad tikintieji viktimizaciją pradeda vertinti kaip esminę savo tapatybės dalį.
Kiti krikščionys tikina, kad šie bibliniai perspėjimai nereiškia, jog buvimas auka yra kelias į išganymą. Jie tiesiog yra skirti patikinti tikinčiuosius, jog kančia nėra ženklas, jog Dievas juos apleido, ar kad Šventasis Raštas nėra tiesa. Juk ir paties Kristaus nukryžiavimas reiškia ne tai, kad jis buvo nugalėtas, o tai, kad jis parodė savo dieviškumą per pasiaukojimą ir nesavanaudiškumą.
Jokiu būdu negalima teigti, kad Jungtinėse Valstijose nebūna atskirų diskriminacijos ar neapykantos krikščionybei atvejų. Tačiau būdami didžiausios tikėjimo grupės šalyje nariai, jie yra sąlyginai gerai apsaugoti, ir jais dažniau rūpinamasi, nei aktyviai siekiama jiems pakenkti.
Evangelinei moralei vis dažniau susipriešinant su dominuojančiomis kultūrinėmis nuostatomis, mums, krikščionims, reikia dar atsargiau rinktis debatus, į kuriuos įsitraukti, teises, kurias ginti, ir tikslus, už kuriuos aukotis. Neverta savo resursų naudoti kovai su vėjo malūnais. Išgalvotas sensacijų ieškotojų istorijas reikia atpažinti ir paneigti. Kartais reikia nereaguoti net į tikras diskriminacijos apraiškas, ypač, kai jos yra menkos ir netyčinės.
Nes tik sutelkę dėmesį į tikrus ir rimtus religinio persekiojimo atvejus, krikščionys gali būti galinga jėga šviečianti savo kaimynus ir kovojanti už tikrai svarbius religinės laisvės aspektus. Nes jei susipriešinimas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų stiprėja, reikia kaupti išmintį, resursus ir jėgas, o ne švaistyti juos tuštiems skandalams.
